Prie baudžiavos labiau nei prie laisvės pratusiai lietuvių tautai patinka parodomasis, operetinis ryžtas, kaustyto bato trepsėjimo ir švilpiančio bizūno garsas, todėl prezidentės Dalios Grybauskaitės viešieisiems ryšiams galvas ir reikia kapoti tolygiais intervalais - vis pasiliekant atsargai dar ką nors. Juk labai skubant gali nebeužtekti kaltų iki ekonominės krizės pabaigos.
Kol klientų yra – viskas gerai. Politinė giljotina vėl pakelta į viršų ir laukia naujo sprando, pro ją šviečia prezidentės paskelbta su atominės jėgainės pakasynomis esą patekėjusi energetinės nepriklausomybės aušra, kainuojanti kiekvienam mirtingajam po 45 centus už kilovatvalandę. Viskas gerai, dėkinga tauta ploja katučių, nes malonės pilnosios Dalios reitingai vis dar aukštesni už elektros kainą. Tik vienas trūkumėlis šventėje neduoda ramybės – prioritetai.
Arūnas Valinskas buvo, su svaria prezidentės pagalba, nuverstas iš Seimo pirmininko posto už butelį degtinės, išgertą su tokiu Michalskiu. Užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas pastumtas į šalį, nes ne taip pakalbėjo apie Baltarusiją. Algimantas Valantinas sėdi sau ramus ir linksmas, lyg šiltose samanėlėse, nors jo valdoma sistema ne tik kad pražiopsojo dvi rezonansines žmogžudystes ir vaikų prievartavimo faktų virtinę, bet ir šiaip seniai pasižymi savitu požiūriu į reikalus. Ar tai būtų Vytauto Pociūno žūties (ne)tyrimas, ar jo viešo šmeižimo nepastebėjimas. A. Valantinas tikrai turi vieną privalumą, palyginus su A. Valinsku ar V. Ušacku –žino kada patylėti ir kam negalima prieštarauti.
