Savanoris Rimgaudas Masiulionis kaltina mūsų prezidentą, esą šis iš ūkininko Razmos, grasindamas ginklu, atėmęs arklį su visu vežimu. Esą tai atsitikę 1944-aisiais.
Kadangi kaltinimai nejuokingi ir, tuoj pamatysime, baisiai išgąsdinę Generalinę prokuratūrą, šią savaitę pasirodęs naujausias laikraščio „Akistata“ numeris nutarė šį reikalą ištirti ir skaitytojus informuoti.
Pareiškėjo svarstymai
Skandalas kilo pernai rugpjūtį, kai Generalinę prokuratūrą pasiekė registruotas laiškas. Pamačius, kad jį sukurpė ne koks anonimas, o pasirašęs ir savo adresą nurodęs telšiškis Rimgaudas Masiulionis, prokurorams plaukai pasišiaušė. Įspėjame, kad žemiau truputį sutrumpintai cituojami pareiškėjo teiginiai – iš tikro tik jo asmeninė nuomonė.
„Apie 10 metų domiuosi prezidento Adamkaus biografija ir padariau išvadą, kad ji labai suklastota, ypač 1944-ųjų metų, - rašo pil. R. Masiulionis. – Adamkus buvo dalinyje, kuris 1944 m. kovėsi su rusais ties Seda. Iš dar gyvų to mūšio, kuriame žuvo 200 lietuvių, dalyvių sužinojau, kad Adamkus su keturiais kitais kariais prieš mūšį pabėgo. Tai vadinama dezertyravimu ir karo metu baudžiama mirtimi. Adamkus bėgo pro dabartinį Skuodo rajono Barstyčių kaimą, kuriame grasindamas ginklu atėmė iš ūkininko Razmos arklį su vežimu. Tai plėšimas, apie kurį žino labai daug žmonių. Bet ar pabėgo? Ne! Rusai dezertyrus pavijo, pagavo ir ištardė. Du bėgliai gavo po 10 metų Sibiro lagerio, o trys su rusų pagalba pasiekė Vokietiją“.
Toliau išguldyti pareiškėjo svarstymai – esą gal Adamkus dalyvavęs Vokietijoje grobiant žmones, gal šnipinėjęs rusams, gal net nunuodijęs S. Lozoraitį (pareiškėjas tikriausiai galvoje turi paslaptingą S. Lozoraičio mirtį 1994 metais po nesėkmingų prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo A. M. Brazauskas), bet girdi „žmogui su tokia niekinga biografija tai yra įmanoma“.
Pareiškėjas apklaustas policijoje
R. Masiulionis netrukus, po poros savaičių sulaukė atsakymo, kad jo pareiškimas išnagrinėtas. Rašte apie Razmos arklį, tiesa, nė žodžio. Tik pranešimas, jog R. Masiulioniui iškelta baudžiamoji byla dėl LR prezidento šmeižimo ir įžeidimo.
Dar po savaitės, 2008-ųjų rugsėjo 24-ąją, R. Masiulionis buvo iškviestas į policiją ir jam liepta pasirašyti, kad jis jau - įtariamasis.
Jei manote, kad tai išgąsdino aršųjį savanorį, klystate. R. Masiulionis nutarė dar aktyviau platinti teiginius apie V. Adamkų. Kai pernai rudenį buvo išrinktas naujas Seimas, Žmogus atsirinko 67, jo nuomone, patikimesnius seimūnus. Nutaręs, kad neapsimoka, laiškų nesiuntė nė vienam socialdemoktarui, „prisikėlėliui“, „darbiečiui“, „lenkui“, „valstiečiui“, o siuntė konservatoriams, liberalams, libcentristams ir, žinoma, į V. Adamkų šnairuojantiems „tvarkdariams“.
Savanoris visų 67 paprašė tirti prezidento biografiją. Šįkart dar išvadino jį šiukšle ir gyvuliuku.
Seimūnai – paskutiniai bailiai
Seimo nariai, pasirodo, ne tik nepatikimi, bet ir bailiai. Perskaitę R. Masiulionio laišką, 64 seimūnai pridėjo į kelnes, o atsakė tik 3. V. Mazuronis palinkėjo sėkmės, V. Grubliauskas parašė žinias tirsiąs, o A. Matulas atsakė nieko nedarysiąs, nes R. Masiulionis nesilaikąs... Seimo kanceliarijos raštvedybos taisyklių ir keikiasi.
„R. Masiulionio paskelbti teiginiai buvo tikrinami. Jo minimas ūkininkas Razma jau miręs, o kol buvo gyvas, jokių pareiškimų dėl kokio nors 1944 metais kieno nors atimto arklio nėra palikęs, - „Akistatos“ korespondetui pakomentavo Telšių rajono vyr. prokuroras Arūnas Gailius. - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre taip pat nerasta jokių skundą apie kokią nors V. Adamkaus nusikalstamą veiką nei Barstyčiuose, nei kur kitur. Taigi visi R. Masiulionio aprašomi įvykiai – niekuo nepagrįsta jo asmeninė nuomonė. Nuomonę galima visiems turėti, tačiau ją reikia reikšti mandagiai ir argumentuotai. O skiesti žeminančius prasimanymus, įžeidinėti, - tai jau nusikaltimas, už kurį R. Masiulionis turės atsakyti.“
Prezidentas savo biografiją yra smulkiai aprašęs knygoje „Mano likimas – Lietuva“. Joje rašoma, kad 1944-aisiais iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, Voldemaras Adamkavičius (taip tada dar vadinosi mūsų prezidentas) su tėvais iš Kauno pasitraukė į Vokietiją. Septyniolikmetis V. Adamkus visgi vienas pats grįžo į Lietuvą ir Sedoje buvo priimtas į vokiečių armijos rengiamą bei vadovaujamą Lietuvos pasipriešinimo armijos II pulko II bataliono štabą vertėju. V. Adamkui pasisekė – jis knygoje rašo per puolimą išvengęs kulkos ir su būrelių kitų likusių gyvų pro Barstyčius „kybodami ant bėgančios vokiečių kariuomenės sunkvežimių bortų“, pasiekė Kretingą. Iš jos V. Adamkus traukiniu nukako į Vakarų Vokietijoje veikusią pabėgėlių stovyklą.
Žmonės žino, kaip buvo
„Visa tai - melas! Už tikrą tiesą apie V. Adamkų mane jau net bandė nužudyti“, - užsispyręs tvirtina R. Masiulionis.
Sovietmečiu R. Masiulionis dirbo inžinierium mechaniku. Papūtus nepriklausomybės vėjams tapo vienu iš Lietuvos kariuomenės atkūrėjų. Kaip savanoris yra apdovanotas daugybe medalių, ant vieno medalio pažymėjimo puikuojasi ir paties V. Adamkaus parašas.
Prieš tuziną metų R. Masiulionis su kitais savanoriais dalyvavo Sedos miestelio aikštėje atidengiant paminklą Lietuvos kariams, žuvusiems 1944 metais kovoje su Lietuvą antrą kartą okupuojančia Raudonąja armija. R. Masiulionis tikina iš kelių išlikusių šio mūšio dalyvių, tarp kurių - ir Viekšniuose gyvenantis Augustas Mylė, sužinojęs, kad prieš pat mūšį V. Adamkus su 4 kitais kariais dezertyravęs. Pasak R. Masiulionio, iš tų pačių žmonių jis išgirdęs ir apie šių dezertyrų iš ūkininko Razmos atimtą arklį. Prokurorai klausė šių liudytojų pavardžių, tik savanoris... atsisakė jas išduoti.
Apie V. Adamkų – kaip apie V. Leniną!
Kas belieka - tik važiuoti į Skuodo rajoną. O čia žurnalisto laukė tikras akibrokštas. Pasirodo, vietiniai pliauškia ne tik apie Razmą, kuriam V. Adamkus neva atėmė arklį. Kalbama ir apie kažkokį Joną Veselį, tą arklį dezertyrams pakinkiusį. Ir net apie tūlą Mockienę, iš kurios, V. Adamkus, girdi, irgi 1944 metais arklį atėmęs! Jei taip toliau, tai tikriausiai išaiškėtų, jog traukdamasis V.Adamkus visą kaimenę atimtų arklių į Vokietiją atvarė.
Kaip čia neprisiminsi paveikslo, kuriame nutapytas V. Leninas, per šeštadienio talką su 5 pagalbininkais nešantis rąstą. Pasakojama, jog kai kompartijos Maskvos komitetas po daug metų paprašė atsiliepti veteranų, su V. Leninu vilkusių rąstą, tokių atsirado net 17! Ir visi pasiruošę prisiekti, kad nemeluoja, nors buvo išsiaiškinta, kad V. Leninas iš viso rąstų nenešiojo, o paveikslas – tik dailininko išmonė! Psichologai tokius pramanus vadina ne tyčiniu melu, o nevalinga žmogaus atminties reakcija. Taip savaime realizuojamas noras būti reikšmingu, jausti aplinkinių dėmesį domėjimąsi, pagarbą.
Dar vienas keistas sutapimas. Jokių kaltinimų V. Adamkui dėl arklio nebuvo girdėti dešimtis metų, kol 1997 metais prezidentas išleido minėtą knygą „Likimo vardas – Lietuva“. Vos tik jis aprašė atsitraukimą pro Barstyčius, kažkas iškart prisiminė atimtus arklius.
Tikrieji liudytojai jau mirę...
Tiek Razma, tiek Mockienė jau mirę.
Taigi šitoje vietoje žurnalistinio tyrimo vežimas tyrimas kietai įstrigo. Ar jaunuolis V. Adamkus karo metais atėmė ūkininko arklį, dabar jau gali nuspręsti pats skaitytojas. Aišku viena, kad nekaltumo prezumpcija galioja ir benamiui, ir prezidentui. Kol neįrodyta žmogaus kaltė, negalima švaistytis kaltinimais bei įžeidinėjimais. Kare visko būna. Tik truputį juokinga girdėti tvirtinimus, kad kažkas po pusės amžiaus pažino kareivį, kuris važiavo su arkliu.
Apie kontroversijas, susijusias su V. Adamkumi, daugiau skaitykite čia, čia ir čia.
Sigitas Stasaitis
R. Masiulionis – sąžiningas žmogus ir Lietuvos patriotas. Bet už tai, kaip jis reiškia savo nuomonę, jam teks atsakyti
