Rūta Kupetytė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
„Mes išvykome tuščiomis kišenėmis ir tik gerų norų, entuziazmo bei vilties vedami. Dabartiniams emigrantams šiek tiek lengviau, nes jie su pilnomis kuprinėmis, kai kurie ir su pilnais lagaminais keliauja. Neskaičiuoju, kiek jų kišenėse yra, bet tikrai daugiau negu penki doleriai, kuriuos turėjau aš“, – sako prezidentas Valdas Adamkus.
Antrojo pasaulinio karo metais daug inteligentų atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Vėliau dipukais arba išvietintais žmonėmis pavadinti lietuviai nebenorėjo grįžti į komunistinę Lietuvą ir pasitraukė į Vakarus, o tarp jų – ir prezidentas Valdas Adamkus.
Pradėjęs nuo sunkaus darbo „Ford“ automobilių dalių gamykloje, kur už valandą gaudavo vos 75 centus, ilgainiui V. Adamkus padarė stulbinamą karjerą – buvo pakviestas dirbti į JAV Aplinkos apsaugos agentūrą. Prezidentas prisimena, kad anuomet, jo emigracijos bangai pasiekus Ameriką, čionykščiai nežinojo, kas tie Lithuanians ir laužė liežuvius, sava kalba bandydami tai ištarti.
„O po kiek laiko į lietuvius pradėjo žiūrėti šitaip: jeigu pasakai, kad esi lietuvis, iškart klausia, ar jūs profesorius, ar dirbate ligoninėje gydytoju, ar esate inžinierius kokioje nors specialioje dirbtuvėje ar net didžiosiose kompanijose, tokiose kaip „General Motors“, „Ford“ ar kur kitur. Tad galiu su pasididžiavimu pasakyti – Lietuvos vardą iškėlėme, didžiavomės juo ir buvome pripažinti“, – teigia V. Adamkus.
Apie emigracijos patirtį ir nūdienos situaciją valstybėje su prezidentu V. Adamkumi kalbėjosi LRT radijo žurnalistė Rūta Kupetytė.
Kalbant apie dipukų bangą, buvo išsakyta mintis, kad ta karta buvo unikali, visai kitokia, nes žmonės tarsi stengėsi atpirkti savo išvažiavimą ir kūrė Lietuvą būdami emigracijoje, stengėsi jai padėti. Ar, jūsų nuomone, iš tiesų ta banga buvo kitokia?
Jūs paminėjote, kad emigrantai bandė pateisinti save ir pasitraukimą iš Lietuvos. Aš pats išgyvenau vadinamąjį „dipukiškąjį“ emigracinį laikotarpį, todėl vertinu jį visiškai skirtingai. Manau, kad tai buvo grynai politinė, rezistencinė emigracija su labai aiškiu požiūriu. Taigi jokiu būdu neleisčiau kam nors sakyti, kad tai buvo emigracija, kuri turėjo save pateisinti, kuri turėjo kone atsiprašyti, kad mes pasitraukėme iš to krašto.
Ta emigracija turėjo vieną tikslą. Tėvai, kurie išsivežė mus, atsisakė savęs, savo profesijų, ėjo į fabrikus, ten šlavė grindis, dirbo sunkiausius darbus vien tam, kad jaunajai kartai, taip, kaip ir man pačiam tuo metu, sudarytų sąlygas išeiti į universitetus, į mokslus, padėtų pasiekti tam tikrą lygį. Vienintelis neapgalvotas dalykas buvo tikėjimas, kad po mėnesio, dviejų ar metų bus galima grįžti namo – gyvensime, kaip gyvenome, ir eisime į priekį. Deja, tai užsitęsė pusę šimtmečio. Tai milžiniškas laikotarpis.
Tačiau per tą pusę šimtmečio jaunoji karta pateisino emigraciją. Aš tikrai su dideliu pasitenkinimu žiūriu į savąją kartą ir sakau, kad mes savo uždavinį atlikome. Mes ėjome į universitetus, mes dirbome vakarais, vieni baigė lengviau, tėvų išlaikomi, kiti baigė vakarines mokyklas, dėl ko studijos užsitęsė dvigubai ilgiau, bet mes pasiekėme savo.
1905 m. banga, kuri iš Lietuvos išvyko dėl vargo, sunkių sąlygų, kai dauguma žmonių buvo neišsilavinę, vis tiek per lietuviškas mokyklas, lietuviškas bažnyčias išlaikė lietuvybę, kad ir primityviame lygyje, bet nuoširdžią, lietuvišką. Visa tai buvo išsaugota antrajai bangai, kurią aš vadinu rezistencine banga. O trečioji banga, mano nuomone, yra tik ekonominė. Manęs niekas kitaip neįtikins.
Susidaro toks įspūdis, kad dipukų bangos net nebūtų galima vadinti emigracija. Skaitant tiek jūsų, tiek kitų tuo metu išvažiavusių žmonių atsiminimus, atrodo, kad visi ketino grįžti, niekas nemanė, kad išvažiuos ilgam.
Taip, niekada nebuvo galvojama, kad negrįšime. Tik tarptautinė politika ir didžiųjų pasaulio valstybių žaidimas kėlė klausimą, kiek ilgai viskas vyks. Turiu prisipažinti, buvo akimirkų, kai galvojau, kad jeigu jau taip įvyks ir aš nematysiu laisvos Lietuvos, karta, atėjusi po manęs, tikrai sulauks tos dienos, kada Lietuva bus laisva, ir galės grįžti. Džiaugiuosi, kad tai įvyko anksčiau, nei tikėjausi.
Turime progą savo įsitikinimus, savo tikėjimą vėl įtvirtinti, būti Lietuvoje. Žinoma, galbūt bus man priekaištaujama, kad grįžo tik 10 ar 20 proc. mano kartos žmonių, o 80 proc. pasiliko ten, kur buvo, tačiau tai galima pateisinti. Pavyzdžiui, mano tėvų, kurių jau nebeturiu, kartos pasiteisinimas buvo toks: „Taip, mes Lietuvą mylime, norėtume grįžti, bet mums jau per 60, 70 ar 80 metų. Vadinasi, mums reikia viską palikti, mesti tai, ką Amerikoje sukūrėme per 50 metų, o sukūrėme sunkiai. Be to, čia išaugo mūsų vaikai ir mūsų anūkai. Taigi viską palikti ir kažkur pradėti kurtis naujai praktiškai neįmanoma, mums per vėlu.“
Todėl ir jų viltis grįžti ir vėl dalyvauti kuriant valstybę neišsipildė. Tačiau galiu pasakyti, kad tie žmonės myli Lietuvą, turi savo bendruomenę, puoselėja lietuvišką dvasią, todėl iš dalies juos galima pateisinti – jokiu būdu nepriekaištauju tiems, kurie šiandien negrįžta į Lietuvą.
Jums patekti į JAV nebuvo lengva, turėjote sulaukti kvietimo. Visi, tuo metu norėję išvykti į JAV, turėjo sulaukti ten jau esančių lietuvių palaikymo.
Taip, čia buvo vienintelė sąlyga. Mano atvejis buvo ypač sunkus, nes niekas iš mano giminės niekada nebuvo Amerikoje, ten negyveno ir jokio kvietimo nesitikėjau. Na, bet čia laimės dalykas. Aš mokiausi su Liūtu Griniumi, buvusio Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnumi. Jie buvo vieni iš pirmųjų, kurie, karui pasibaigus, amerikiečių administracijos ar karinės vadovybės dėka buvo išgabenti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jie atvyko į Čikagą, ten įsikūrė, o jų dėka aš gavau iškvietimą ir pats atsidūriau Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ar tuo metu atvykę lietuviai bendravo su ankstesne banga? Ar buvo palaikomi ryšiai?
Buvo įvairiai. Žinoma, nuo 1905 iki 1940 ar 1950 metų lietuvybė buvo išlaikyta pirmosios emigracijos dėka. Šie žmonės tikrai nuoširdžiai mylėjo Lietuvą ir lietuvybę puoselėjo taip, kaip suprato ir galėjo.
Atvykusi banga buvo truputį kitokio intelekto, išsilavinimo. Pati pradžia, žinoma, buvo sunki, nes visi dirbo fabrikuose, patį paprasčiausią darbą. Bet jau po kelerių metų dėl lietuviško veržlumo gyvenimas pradėjo keistis. Tada, labai nuoširdžiai ir atvirai reikia pripažinti, iškilo nuomonių skirtumų.
Tarp „senųjų“, kaip aš vadinu, lietuvių emigrantų ir mano tėvų kartos emigrantų kilo savotiškas išsilavinimo skirtumas. Kas pirmiesiems atrodė natūralu, naujiesiems atrodė pasenę, jie manė, kad reikia keisti veiklos būdus. „Senųjų“ emigrantų vertybės buvo daugiau istorinės, mistiškos, idealizuojamos. Naujoji emigracija žiūrėjo visai kitaip.
Taigi kilo tokių, sakyčiau, nesutarimų. Pačioje pradžioje jie buvo menkesni, vėliau išsivystė į stambesnius, pavyzdžiui, pirmoji emigracija kūrė klubus, kurie vadinosi „Vytauto klubas“, „Birutės klubas“, būrėsi chorai ir t. t. Kita karta kūrė įvairias bendruomenes, pavyzdžiui, profesines, būrėsi išsilavinimą gavę ir pagal specialybę įsitvirtinti bandę žmonės. Tų pačių chorų, net ir teatro žmonių lygis buvo kitoks, visiškai mėgėjiškas. Tokios natūralios kliūtys ir sukėlė tam tikrą įtampą.
Šiandien nuvykti į Jungtines Valstijas yra paprasta – nuskrendi lėktuvu ir ne tuščiomis kišenėmis. Ką jūs turėdamas atvažiavote ten?
Aš (manau, kad ne vienas toks buvau) Niujorke išlipau su penkiais doleriais kišenėje ir beveik tuščiu lagaminėliu. Dabartiniai emigrantai nusiveža ir vieną kitą dolerį kišenėje ir lengviau negu mes įsikuria. Skirtumas yra. Mes išvykome tuščiomis kišenėmis ir tik gerų norų, entuziazmo bei vilties vedami.
Dabartiniams emigrantams šiek tiek lengviau, nes jie su pilnomis kuprinėmis, kai kurie ir su pilnais lagaminais keliauja. Neskaičiuoju, kiek jų kišenėse yra, bet tikrai daugiau negu penki doleriai, kuriuos aš turėjau. Aš jiems linkiu viso ko geriausio ir tikrai tikiu, kad didelis nuošimtis pasiekia tikslą – greičiau atranda pagrindą, sukuria geresnį gyvenimą. Be to, kaip teko girdėti, net ir dabar nemažos pinigų sumos siunčiamos pasilikusiems tėvams, giminėms ar vaikams, o taip padedama ir Lietuvai.
Kiek laiko truko jūsų kelionė?
Mano kelionė truko tikrai ne tokia, kaip dabar, kai gali oro uoste nusipirkti bilietą ir nuskristi. Mums teko būti stovyklose, kuriose turėjome atlikti įvairius formalumus. Ten gyvenome dvi ar tris savaites... Paskui, pervežus į Bremenhaveno (daugiausia buvo vežama iš Vokietijos), stovyklose teko pasėdėti dar savaitę. Galiausiai atsidūrėme karo transporto laivuose, kuriais į Europą buvo pergabenama kariuomenė, tad jokių patogumų ten nebuvo – triaukštės sukaltos lovos, perkimštos erdvės.
Taigi dabar kelionė į Jungtines Amerikos Valstijos nepalyginama. Mes plaukėme laivu septynias dešimt dienų ir gana audringoje jūroje. Kadangi laivai nebuvo vieni iš didžiųjų, mus kaip reikiant mėtė. Didesnė dalis žmonių, ypač sunkiai ištveriančių keliones jūra, sunkiai sirgo ir turbūt maldavo Aukščiausiojo, kad ta kelionė kuo greičiau pasibaigtų.
Skaitant Jūsų atsiminimus atrodo, kad geriau grįžti į karą, negu bandyti įsitvirtinti ten.
Čia, žinoma, aš išreiškiau asmeninę nuomonę, nes buvau gimnazistas, niekad nedirbęs, nematęs nei vienos įmonės, nei vieno fabriko, o čia staiga atsiduriu fabrike, naktinėje pamainoje, už valandą man mokami 75 centai. Patekau į „Ford“ automobilių metalo apdirbimo fabriką, gavau į rankas elektrinį grąžtą, kurį vos išlaikiau rankose ir kuriuo turėjau metale gręžti skyles.
Per porą dienų ant delnų susidarė kraujo pūslės, o trečią ketvirtą dieną jos pradėjo sproginėti. Per rankas bėgo kraujas, bet reikėdavo laikyti tą grąžtą – tai net ir psichologinis sukrėtimas. Iškilo mintis – štai auksinė Amerika. Jeigu ne Atlanto vandenynas, kaip aš savo užrašuose miniu, tikrai būčiau pėsčias ėjęs į tą subombarduotą, alkaną, neprivalgiusią Vokietiją – gyvenimas auksinėje Amerikoje sukrėtė ir buvo tikrai netikėtas.
Ko gero, visų lietuvių gyvenimas pradžioje buvo panašus?
Manau, kad taip. Žinoma, buvo daug už mane jaunesnių, kuriems galbūt ir į mokyklą teko eiti, ir tėvai per tą laiką įsitvirtino. Jiems galbūt to išgyventi neteko. Bet didelei daliai mano amžiaus jaunuolių, kuriems buvo 17–18 metų, teko pradėti nuo fabrikų, nuo panašios patirties ir išgyvenimų.
Vėliau – stulbinama karjera, užėmėte aukštas pareigas Jungtinių Valstijų Aplinkos apsaugos agentūroje. Ar galima sakyti, kad per tuos metus Lietuvos vardas pradėjo kažką reikšti? Juk iš pradžių galbūt niekas net nežinojo, kas tai per valstybė, o staiga – intelektualių žmonių, kurie pradėjo kurti pridėtinę vertę ir pačiai šaliai, banga?
Taip, jokių abejonių neturiu. Net kai kurie jau turėję specialybę emigrantai perlaikė egzaminus ir savo sąžiningu darbu stebino ten esančius žmones. Ypač stebino jaunoji karta. Kadangi išgyvenau tokį sukrėtimą fabrike, pagalvojau – trūks plyš ištrūksiu iš fabriko: dirbsiu naktimis, mokysiuosi, bet pasieksiu savo. Atėjo laikas, kai savo darbu įrodžiau, kad šį tą galiu – prasimušiau, prisipažinsiu, gan aukštai.
Mano bendraamžiai ir už mane jaunesni kolegos taip pat buvo pripažinti ir kitose, pavyzdžiui, technikos, srityse. Dirbo universitetuose, profesoriavo, dirbo tyrimų laboratorijose ir pasirodė kaip labai kvalifikuoti specialistai. Mums atvažiavus, lietuvių niekas nežinojo, net tokio Lithuanian nebuvo – amerikiečiai laužė liežuvius, kad ištartų. Jie vadino mus „lugans“, nors, atvirai pasakius, net neišsiaiškinau kodėl. Mes buvome tokie patys, kaip „nigro“, „polak“, „lugan“, kuriems, atrodo, tik fabrike arba anglių kasyklose dirbti ir ten savo gyvenimą baigti.
Tačiau jaunoji karta, apie kurią kalbu, išsiveržė, buvo pripažinta. Jie ne tik buvo pripažinti, bet ir pradėjo vadovauti, tapo kai kurių mokslo sričių, tam tikrų specialybių žinovai. Taigi galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jeigu Amerikoje kur nors per klaidą ištarsi „lugan“, tavęs paklaus, kas čia per pavadinimas, net neatspės, kas „lugan“ yra. O į lietuvius po kiek laiko pradėjo žiūrėti šitaip: jeigu pasakai, kad lietuvis, iškart klausia, ar jūs profesorius, ar dirbate ligoninėje gydytoju, ar esate inžinierius kokioje nors specialioje dirbtuvėje ar net didžiosiose kompanijose, tokiose kaip „General Motors“, „Ford“ ar kur kitur. Tad galiu su pasididžiavimu pasakyti – Lietuvos vardą iškėlėme, didžiavomės juo ir buvome pripažinti.
Vėliau, dirbant aplinkos apsaugos agentūroje atsirado galimybių atvykti į Lietuvą. Ką jums tada reiškė tos kelionės?
Matot, mano atvejis išskirtinis ir nenorėčiau jo laikyti pavyzdžiu, nes man jau Amerikoje buvo pavesta rūpintis ekologijos sritimi Baltijos regione, būtent Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje, koordinuoti ir stengtis padėti, parodyti ir įtvirtinti naujausias technologijas. Taip pat teko atstovauti Amerikos ir tuometinės Sovietų Sąjungos mokslų tyrimų srityje, ekologijos srityje. Čia man atsivėrė visiškai naujos perspektyvos, nes aš kas antrus metai su Amerikos delegacija atvykdavau į Sovietų Sąjungą. Esu buvęs ir Uralo kalnuose, ir Sočyje – visur, jau nekalbu apie Maskvą ir Leningradą, Charkovą ar Kijevą.
Regis, visos emigracijos bangos kilo dėl perversmo valstybėje. Caro valdžia, keičiasi valdžia, vėliau – karas. Kas, jūsų nuomone, valstybėje vyksta dabar?
Pasakysiu atvirai – tai mano asmeninis nusivylimas, buvau naivus idealistas. Galvojau, kad, subyrėjus Tarybų Sąjungai ir Lietuvai išsilaisvinus, paskelbus savo nepriklausomybę, dėl kurios taip aukojosi ir kovojo visi Lietuvos žmonės (pradedant partizanų judėjimu, baigiant tremtiniais, žuvusiais Sibire ir kitur), kai tik pasitaikys proga, gyvenimas labai greitai grįš į normalias vėžes.
Šiandien, po 23 nepriklausomybės metų, už kuriuos ir aš esu atsakingas, galiu pasakyti, kad smarkiai klydau. Galvojau, kad užteks penkerių, gal dešimties metų, ir viskas pasikeis, įvyks psichologinis lūžis, pasikeis mūsų mąstymas, požiūris į gyvenimą, bendradarbiavimą, bus atkurtas Lietuvos ūkis. Deja, turiu prisipažinti, kad lūžis dar neįvyko.
Duok Dieve, kad mums nereikėtų daug laukti. Galbūt aš nesulauksiu, bet kad nereiktų jums laukti 20 metų, kol Lietuvoje tas lūžis tikrai įvyks, ir Lietuva naudosis visomis gėrybėmis ir savo pasiekimais, kuriais naudojasi visas Vakarų pasaulis. Tikiuosi, kad pasivysime ir įsiliesime į šitą gyvenimą, o mūsų gyvenimo lygis ir požiūris į gyvenimą bus lygiai toks pats, kaip ir likusio Vakarų pasaulio.
Aš bijau, kad Rytai mums ilgai neprilygs. Galbūt aš nesąžiningai elgiuosi savo nuomonę išreikšdamas Rytų kaimynų atžvilgiu, tačiau esu įsitikinęs, kad mes esame vakariečiai, mes visuomet priklausėme Vakarams ir pasieksime tą lygį. Tik mes einame per lėtu žingsniu, nes, trokšdami kuo greičiau pasiekti gerovę, kuri mums buvo uždrausta, atimta 50 metų, kartais elgiamės nesąžiningai, ir štai Lietuvoje turime tokias dar nenormalias sąlygas.
