Prezidentas Valdas Adamkus nesuteikė malonės nė vienam iš 50 nuteistųjų, kurie laisvės ar gyvenimo be skolų viltis dėjo į šalies vadovą. Ar nusikaltėliai tampa neverti malonės?
Prezidentas ir jo patariamasis organas Malonės komisija darosi visai nemalonūs – paskutiniame komisijos posėdyje nei vienam iš 50 nuteistųjų, prašiusių prezidento suteikti malonę, nebuvo atsakyta teigiamai.
Prezidento klaidos kainavo gyvybes
Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus „maloningiausias“ buvo prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis malonę suteikdavo kas trečiam jos prašančiam. Kai kada ir suklysdavo. Iš įkalinimo įstaigos jis anksčiau laiko paleido už žmogžudystes kalėjusį Kazį Jonaitį. Praėjus keletui metų, K. Jonatis tapo „pakelių maniaku“. Teismas jį pripažino kaltu dėl keturių jaunų merginų išžaginimo ir trijų iš jų nužudymo.
Pirmąja žinoma jo auka tapo dvidešimtmetė jonaviškė. Pakeleivingas mašinas stabdžiusi mergina Vilniuje įsėdo į K. Jonaičio vairuojamą automobilį ir buvo nužudyta. Vyras be gailesčio sumušė merginą, ją išžagino, o po to pasmaugė. Vėliau K. Jonaitis panašiai išžagino ir nužudė dar dvi merginas. Vienai sumuštai ir išžagintai nepilnametei pasisekė pabėgti.
Per dažnai teikdamas malones, A. M. Brazauskas buvo pakliuvęs ir į mafijos spąstus. Vienam mafiozui suteikęs malonę, paskui savo dekretą bandė atšaukti.
Prezidento dekretu suteikiama malonė nusikaltusiesiems yra paskutinė viltis išvysti laisvę anksčiau laiko ar išvengti didelių baudų mokėjimo, tačiau pastaruoju metu tokios viltys dažniausiai sudūžta. Ir čia niekuo dėtas jau į užtarnauto poilsio dienas besidairantis prezidentas Valdas Adamkus ar staiga „tapę pikti“ Malonės komisijos nariai.
Prašymas – kaip loterija
„Manote, kad prezidentas Valdas Adamkus ar komisija tyčia niekam malonės nesuteikia? Betgi nėra kam jos teikti! – sako Lietuvos kalinių globos draugijos pirmininkas Jonas Stašinskas, pats dalyvavęs jau ne viename tokiame posėdyje. – Į prezidentą kreipiasi vien narkomanai ir žmogžudžiai. Buvo ir tokių kurie teisti po 10–15 kartų, o tikisi malonės! Kaipgi tokius galima paleisti, kai tiesiog jauti, kad tik išėję jie tuoj ką nors papjaus?“
J. Stašinskas įsitikinęs, jog malonės institutas Lietuvoje apskritai veikia neefektyviai – po malonės suteikimo į laisvę ištrūkę nuteistieji gali daryti ką nori ir niekam neprivalo už nieką atsiskaityti. „Taip neturėtų būti. Nėra sukurtos sistemos, kuri ir po malonės suteikimo nuteistąjį įpareigotų registruotis, pranešti apie savo buvimo vietą ir t.t. Malonės suteikimas turėtų būti lygtinis. Dabar teisę kreiptis į prezidentą turi visi nuteistieji – net tie, kurie įkalinti iki gyvos galvos. Tai ir kreipiasi. Kaliniams toks kreipimasis kaip loterija – arba išlošiu automobilį, arba ne, o bandyti verta – juk nieko nekainuoja“, – piktinasi pirmininkas.
Nesulaukęs malonės, nuteistasis į prezidentą vėl kreiptis gali po pusmečio, tačiau komisijai vis tiek kone kas mėnesį tenka svarstyti, kurio iš besikreipiančiųjų „atsivertimu“ patikėti. Jeigu atsitinka taip, jog malonės prašo per mažai nuteistųjų, kad būtų šaukiamas mėnesinis posėdis, laukiama, kol susikaups 50 prašymų. Tiesa, taip būna retokai.
Štai nuo 2007 metų lapkričio 27 dienos iki 2008 metų gruodžio 1-osios gauti net 830 nuteistųjų malonės prašymai. Iš jų 187 apsvarstyti Malonės komisijos posėdyje ir tik 10 suteikta malonė. Iš 31 moters, prašiusios prezidento malonės, prašymas patenkintas 4. Tuo tarpu 2004–2005 metais iš 368 prašiusiųjų malonės sulaukė 23.
„Negailestingiausias“ buvo Artūras Paulauskas – trumpai ėjęs prezidento pareigas, malonės jis nesuteikė nei vienam iš 45 prašiusiųjų.
Bendrai per prezidento A. Brazausko kadenciją svarstyti 4608 nuteistųjų malonės prašymai, o malonė suteikta 1086 nuteistiesiems.
Per pirmąją V. Adamkaus kadenciją (1998–2003 m.) svarstyti 4881 nuteistojo malonės prašymai, ir 1313 malonė buvo suteikta.
Prezidento pareigas einant Rolandui Paksui (2003–2004 m.), svarstyti 205 nuteistųjų malonės prašymai, o 26 iš jų patenkinti.
Žemiški reikalai neberūpi
Malonės suteikimo teisė prezidentui priklausė dar prieškario Lietuvoje, o sovietmečiu tai darydavo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas.
Dabartinėje Lietuvos Malonės komisijoje dalyvauja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (šiuo metu – teoriškai), Apeliacinio teismo pirmininkas, teisingumo ministras, generalinis prokuroras, Teisininkų draugijos atstovas, Kalinių globos draugijos atstovas, Nusikaltimų aukų rėmimo asociacijos atstovas, Prezidentūros darbuotojai. Anksčiau komisijoje dalyvavo ir dvasininkas, bet Vyskupų konferencija nusprendė, kad Katalikų bažnyčios tarnams nedera rūpintis pasaulietiniais reikalais.
Prezidento patarėja Aušra Rauličkytė sako, jog tėra vos viena sąlyga, kurią turi išpildyti besikreipiantys malonės nuteistieji – jie turi būti pradėję atlikti bausmę.
„Nusistovėjo tokia nerašyta taisyklė, jog prezidentas nesuteikia malonės nuteistiesiems dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Taip pat nesuteikiama malonė ir ypač žiaurius nusikaltimus padariusiems bei recidyvisto vardą įgijusiems asmenims“, – sakė A. Rauličkytė. Anot prezidento patarėjos, šalies vadovas teikia malonę norėdamas atitaisyti žalą, remdamasis paprastais žmogiškumo kriterijais ir tiesiog pojūčiu, kas vertas jo malonės, o kas nelabai.
Taiso teisėjų klaidas
Tai, jog dabar malonę prezidentas „dalina“ daug rečiau, A. Rauličkytė sakosi pastebėjusi ir turinti tam paprastą paaiškinimą: „Anksčiau bausmės buvo gana neadekvačios. Už porą litrų spirito žmonėms buvo skiriamos tūkstantinės baudos – taip buvo bandoma kovoti su tuomet labai išplitusiu naminukės varymu ir spirito kontrabanda. Prezidentas, gavęs tokio žmogaus, ypač senyvo amžiaus, malonės prašymą, ją dažniausiai suteikdavo – iš ko pensininkas galėtų sumokėti 10 tūkstančių baudą? Turbūt prisimenate istoriją apie keistuolį, susirentusį namą iš butelių, kuriam prezidentas suteiktė malonę. Tai puikus pavyzdys“, – ne tokią seną istoriją priminė A. Rauličkytė.
O tas keistuolis – Vytautas Januškevičius (64 m.) – buvo nuteistas už tai, kad namuose laikė naminės aparatą bei šautuvą, kuriam neturėjo leidimo. Tąsyk teismas už įstatymų pažeidimą jam skyrė 12 500 litų baudą. Meldeikiškio (Rokiškio raj.) kaimo gyventojas buvo sumokėjęs 1133 litus (skolai padengti jis kas mėnesį skirdavo 20 litų iš savo pensijos), kai sugalvojo, kad tokią neteisybę gali ištaisyti tik prezidentas. Nors prezidentas nieko nežinojo apie neįprastą „butelinį“ rokiškėno statinį, tačiau atsižvelgė į tai, jog naminės, kurios porą kartų išsivarė pabandyti, pensininkas nepardavinėjo, be to, buvo jau senyvo amžiaus ir ne per geriausios sveikatos.
„Kol galiojo senasis Baudžiamasis kodeksas, bene dažniausiai malonė būdavo teikiama pagal 310-ąjį straipsnį nuteistiems asmenims, tai yra tiems, kurie pažeidė draudimą gaminti, pardavinėti ar laikyti stiprius naminės gamybos alkoholinius gėrimus. Pagal senąjį kodeksą užtekdavo pas žmogų aptikti litrą naminės degtinės ar skiesto etilo alkoholio, kad jam būtų keliama baudžiamoji byla ir skiriama didelė bauda, dalies turto konfiskavimas ar net įkalinimas. Kiekviename posėdyje vidutiniškai būdavo svarstoma apie šimtą malonės prašymų, o visiškai arba iš dalies patenkinama apie trečdalis, – sakė vyriausioji specialistė malonės klausimais Irena Jonušienė. – Šiuo laikotarpiu daugiausia malonės prašo sunkius nusikaltimus padarę nuteistieji, o jiems yra mažai galimybių gauti malonę“. Anot specialistės, malonės prašymų šiek tiek sumažėjo todėl, kad nuteistieji tikėjosi amnestijos.
J. Stašinskas sutinka, jog tikrai yra žmonių, kuriems malonę suteikti galima, tik tokių pastaruoju metu mažėja... „Juk ne visada ir teismai atlieka viską tobulai – yra galimybė, kad nuteistas nekaltas žmogus arba atvejai, kai nusikaltimas netyčinis. Pagaliau reikia atsižvelgti ir į nuteistojo socialinę padėtį – gal jis vienintelis šeimos maitintojas, o gal malonės prašo daugiavaikė motina. Teisminės sistemos institucijos dirba mechaniškai – 4 mažamečių vaikų motina neapsikentusi pastūmė girtą sugyventinį, tas užsimušė, o moteriškė – jau žmogžudė“, – teigia J. Stašinskas.
Bijo visuomenės nuomonės
Kaip sako J. Stašinskas, tikėdamiesi sulaukti prezidento malonės, nuteistieji imasi įvairiausių gudrybių, kad tik pasisektų išsukti uodegą. „Prie malonės prašymo turi būti pridėtas ir tarpininkaujančių asmenų sąrašas. Prieš kurį laiką būdavo labai populiaru lėkti pas kokį kleboną ar gerbiamą Seimo narį, kad šis tarpininkautų ir taip padidintų galimybę sulaukti malonės. Dabar tokių „cirkų“ nebeliko, nes tapo ne taip svarbu, kokie asmenys tarpininkauja“, – sakė J. Stašinskas.
Anot Kalinių globos draugijos pirmininko, suteiktų malonių skaičius žymiai sumažėjo ir dėl to, jog pasikeitė kai kurie prezidentūros darbuotojai, kurie priklauso komisijai, o „atėjūnai“ labai bijo žiniasklaidos ir to, „ką visuomenė pasakys“.
„Komisija yra tik patariamasis organas prezidentui, bet šalies vadovas dažniausiai priima sprendimą „bendru sutarimu“. O dabar pusė komisijos narių negali pritarti kurio nors nusikaltėlio malonės teikimui, nes juk ką pasakys visuomenė? Policija taip sunkiai dirbo, kol sugavo, teismai gaišo laiką ir teisė, o dabar taip paprastai imsi ir paleisi? Dar žiniasklaida užpuls!” – dėsto J. Stašinskas.
Giedrė Poteliūnaitė
