XX amžiaus viduryje Lietuvos partizanai buvo moralesni ir teisingesni, sąžiningesni ir vertesni pagarbos už tuomet pasaulį naujomis įtakos sferomis dalijusius didelių valstybių vadovus.
|Tai prezidentas Valdas Adamkus sakė šeštadienį Lietuvos karininkų ramovėje minėdamas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos 60-ąsias metines.
„Susirinkome vedami istorinio teisingumo, pareigos Tėvynei ir žmogiškosios moralės. Susirinkome prisiminti to šviesos spindulio, kuris prieš šešis dešimtmečius bandė praplėšti okupacijos tamsą ir prasiveržti pro laisvę, demokratiją ir žmogiškumą pamynusią geležinę uždangą“, - tvirtino prezidentas.
Anot jo, 1949 metų vasario pradžioje į Balandiškio kaime esančią belangę kamaraitę susirinkę, o vėliau į Minaičių kaime įrengtą bunkerį persikėlę partizanų vadai atstovavo brandžiai ir sąmoningai tautos daliai.
„Jie gerai prisiminė savanorių kovas ir buvo patyrę okupantų žiaurumą. Todėl žinojo: laisvę reikia išsikovoti ir mokėti apginti, o demokratijos ir tiesos sėklas būtina puoselėti ir ugdyti“, - kalbėjo V.Adamkus.
Jis apgailestavo, kad nė vienas iš deklaraciją pasirašiusių signatarų nesulaukė meto, kai jų įžiebta laisvės ugnis prasiveržė į Lietuvą ir pakėlė žmones Laisvės kovai.
„Šiandien labai svarbu, kad jų gyvenimo pavyzdys ir puoselėtos vertybės bei idealai būtų perduoti jaunajai kartai ir taptų aiškiomis gairėmis valstybės kūrybos darbe“, - sakė prezidentas.
Lietuva ginklu priešintis sovietų okupacijai pradėjo 1944 m., ši kova tęsėsi iki 1953 m., kai buvo sunaikintos organizuotos Lietuvos partizanų struktūros.
Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis 1944 m. vasaros pabaigoje, vėliau jie ėmė burtis į didesnius organizacinius vienetus: formavosi rinktinės, apygardos, sritys. Siekta suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines partizanų struktūras, įsteigti organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už šalies išsilavinimą, sudaryti bendrą politinę ir karinę ginkluotojo pasipriešinimo vadovybę.
1949 m. vasario 2-22 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) buvo sušauktas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta svarbiausia deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai: Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Vakarų Lietuvos partizanų srities štabo viršininkas Vytautas Gužas-Kardas, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila-Merainis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo apygardos vadas Leonardas Grigonis-Užpalis, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas A. Ramanauskas-Vanagas ir LLKS Tarybos prezidiumo sekretorius Petras Bartkus-Žadgaila.
Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą.
