Koks buvo Algirdas Mykolas Brazauskas? 1988-1990 m. Jis buvo uola. Atlaikanti Kremliaus smūgius. Uola, užstojanti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį nuo tiesioginio Maskvos puolimo. Istorikai kada nors supras. Kiek Jam kainavo sveikatos, kiek Jame buvo ryžto. Būti ne visų suprasta, net saviškių lietuvių daužoma uola. Bet Jis ištvėrė. Ir asmeninę riziką, ir nesupratimą, ir pažeminimus. Nes buvo stiprus žmogus. Žinojo, kur eina. Kartu su savo tauta. Į nepriklausomą Lietuvą.
Jis niekada nepabūgo prisiimti didžiulės asmeninės atsakomybės. Atrodė, taip ir turi būti. Niekas kitaip net neįsivaizdavo. Atrodė, kad A. M. Brazauskas amžinas. Niekada nepavargstantis. Visada žinantis, ką daryti. Visada energingai veikiantis ir, svarbiausia, savo teisumu įtikinantis kitus. Žmonėms pakakdavo matyti - A. M. Brazauskas išlieka ramus. Jis valdo situaciją. Ir per ekonomikos šuolius, ir per ekonomikos nuopuolius. Taip jam buvo lemta. Visada būti uola.
Per 20 atkurtosios valstybės metų jis garbingai nešė ir Seimo pirmininko, ir šalies Prezidento, ir premjero naštą. 1993 m., kai vyko prezidento rinkimai, už A. M. Brazauską balsavo daugiau nei milijonas rinkėjų. Tokio žmonių pasitikėjimo rekordo joks kitas Lietuvos politikas nepasiekė. O kodėl? Nes A. M. Brazauskas visų pirma buvo šiltas žmogus. Palankiai reaguojantis į kiekvieną sutiktą žmogų. Nieko nežeminantis. Neatstumiantis.
Jo Lietuvoje kiekvienas žmogus ir per ekonominę krizę turėjo savąją vertę. Jo žmogus visada buvo orus. Jis niekada neleido sau palūžti. Net sunkiai sirgdamas. Lietuva niekada nematė sutrikusio, abejojančio A. M. Brazausko. Matė uolą. Į kurią galima atsiremti. Matė uolą, įkvepiančią pasitikėjimo. Matė žmogų, kuris visada galvodavo, ar mūsų veiksmai nepakenks Lietuvai. Jos tarptautiniam prestižui, saugumui, ekonomikai. Jis visada buvo statytojas. Harmoningai sutariančios, vieningai dirbančios, neišsidraskančios valstybės. Šeimininkiškos. Ūkiškos. Išlaikančios savo papročius. Šiltos ir draugiškos. Tokia buvo jo lemtis, jo charizma. Uolos ir Statytojo.
