„Apie istoriją galima kalbėti kaip apie melodiją. Kartais ji būna ramesnė, kartais – dramatiška; būna akimirkų, kai ją galima atlikti tik crescendo arba, priešingai, užsitęsia tragiškos tylos akimirkos. Tarp visų tragedijų istorijoje Holokaustas užima ypatingą vietą.
Matėme, kad neapykantos bomba gali sprogti net Europoje. Net kai sakomos kalbos apie brolybę, humanizmą ir meilę kitiems. Neapykanta yra linkusi augti nepastebimai, jei niekas nekreipia dėmesio į subtilias jos apraiškas. Neapykanta yra virusas. Ne mažiau pavojingas nei bet kuris kitas. Kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už tai, kad ji neplistų. Užtikrinant, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų.
Kaip pažymi lenkų mąstytojas Zygmuntas Baumanas, Holokaustas turi ir tylesnį, bet viltingą motyvą: buvo ne tik budeliai, abejingi stebėtojai, bet ir tie, kurie išliko žmonėmis. Kaip sakė Baumanas, „Nesvarbu, kiek žmonių pasirinko moralinę pareigą, o ne savisaugos racionalumą, svarbu tai, kad kai kurie tai padarė. Blogis nėra visagalis. Jam galima atsispirti. Keleto, kurie priešinosi, liudijimas sugriauna savisaugos logikos autoritetą. Tai parodo, kas tai yra galiausiai: pasirinkimas“.
Taip pat svarbu prisiminti, kad 5000 žydų iš Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo, kurie prieš 80 metų buvo ištremti į IX fortą ir nužudyti, nėra tik statistiniai skaičiai. Kiekviena iš aukų – tai neapsakoma asmeninė tragedija, skausmas ir prarastos galimybės mylėti, kurti, gyventi. Sunku įsivaizduoti, koks būtų pasaulis šiandien, jei Holokausto metu nebūtume praradę tiek daug talentingų kūrėjų. Pasaulis tapo skurdesnis, neteko unikalių spalvų. Tai mūsų visų randas, kuris visada išliks. Net keičiantis kartoms. Ir jis neturi išnykti, nes privalome prisiminti ir neleisti, kad tragedijos pasikartotų.
Mes negalime pakeisti istorijos, bet jos atminimas gali pakeisti mūsų dabartį. Labai simboliška, kad šiandien mėginame tęsti melodiją, kuriai grėsė sunaikinimas. Muzika šiandien vėl jungia ne tik tautas, bet ir dabartį bei praeitį.
Sakoma, kad kompozitoriai nemiršta tol, kol gyvuoja jų muzika. Muzika, kurią girdėsime šiandien, padeda pagerbti žydų kompozitorių, kurių gyvenimas buvo susijęs su Lietuva, atminimą ir pasidžiaugti jų talentu bei palikimu. Ji užkariauja nebūtį ir patvirtina, kad kūrybiškumas prasiveržia per visas kliūtis į Amžinybę“, – sakė Vyriausybės vadovė.
Lapkričio 24–25 d. Vilniuje ir Kaune lankosi Austrijos, Lenkijos ir Vokietijos atstovai iš Berlyno, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo miestų, jie dalyvauja renginiuose, kurie skirti prieš 80 metų Kauno IX forte nužudytų penkių tūkstančių šių miestų žydų atminimui pagerbti.
Lapkričio 25 d. Kauno IX forto muziejuje buvo surengta Holokausto aukų pagerbimo ceremonija bei diskusija Holokausto atminties klausimais. Minėjimas prasidėjo vainikų padėjimo ceremonija, vyko ekskursija su gidu po Kauno IX forto muziejų, surengtos apskritojo stalo diskusijos, kuriose dalyvavo istorikai, Berlyno, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo delegacijos.
Šį vizitą organizavo Vyriausybės kanceliarija, Užsienio reikalų ministerija, Kauno IX forto muziejus, Mozės Mendelsono fondas (Vokietija) ir Vokietijos ambasada Lietuvoje.
1941-ųjų metų lapkričio 25 ir 28 dienomis nacistai ir jų vietiniai padėjėjai Kauno IX forte nužudė apie penkis tūkstančius žydų, atvežtų iš Berlyno, Frankfurto, Miuncheno, Vienos ir Vroclavo. Iš viso Kauno IX forte buvo nužudyta apie 50 tūkstančių Lietuvos ir užsienio žydų. Šiais metais minimos Holokausto pradžios Lietuvoje 80-osios metinės.
