Taip jis kalbėjo R. Masiuliui paskelbus apie audito švietimo sistemos įstaigose pabaigą ir pareiškus, jog viešųjų pirkimų situacija šioje srityje yra netoleruotina.
„Reikėtų ministrams komunikuoti grynai savo valdymo srityje. Gerbiamas susisiekimo ministras jau nebėra pavaduojantis švietimo ministrą ir ta tema ir politinė atsakomybė šiandien yra švietimo ministro“, – Žinių radijui ketvirtadienį sakė premjeras.
R. Masiulis mėnesį laikinai dirbo Švietimo ministerijos vadovu. Tuo metu jis inicijavo pavaldžių įstaigų auditą per mokytojų streiką, žadėdamas iš neefektyviai naudojamų įstaigų lėšų surasti papildomų išteklių pedagogų algoms didinti.
Susisiekimo ministras trečiadienį pareiškė, kad audito metu buvo nustatyta „labai negerų dalykų“, ir kalbėjo apie „bendrą voratinklį, kur viešųjų pirkimų pinigai pasidalinami tarp savų“.
Jis tvirtino, jog didžiausia kaltė dėl nustatytų negerovių tenka „ilgamečiams vadovams, kurie tą sistemą toleravo, palaikė ir ji liko egzistuoti iki dabar“.
Švietimo ministru sausį paskirtas Algirdas Monkevičius teigė, kad didžioji dalis audito metu nustatytų trūkumų jau yra pašalinti, o įstaigose dirbančių žmonių atleisti nereikia.
Patikrinimo ataskaitą jis gavo pirmadienį.
Viešųjų pirkimų auditą Švietimo ministerijoje ir 17 jai pavaldžių įstaigų atliko Susisiekimo ministerijos auditoriai.
Premjeras tvirtino, kad praktika vienos institucijos auditoriams tikrinti kitų sričių įstaigas pasiteisino ir ją galima bus taikyti ateityje.
„Tai būtų labai sveika ir tikrai puiki praktika“, – sakė S. Skvernelis.
Auditas parodė, kad dalį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų sudarydavo viešųjų pirkimų sandorius su savo darbuotojais, kai kurie įsigijimai vykdomi neefektyviai, o kai kur tvyro didelis nepotizmo lygis.
Per patikrinimą nustatyta, kad ministerija ir jai pavaldžios devynios įstaigos per 2016 – 2018 metus su 69 savo esamais, buvusiais ar kitų susijusių institucijų darbuotojais sudarė sandorių už daugiau nei 304 tūkst. eurų, rašoma BNS turimoje audito išvadoje.
Pavaldžios įstaigos atliko daug konkurenciją galbūt ribojusių neskelbiamų pirkimų, dažnai institucijos prekes ir paslaugas įsigydavo iš vieno konkretaus tiekėjo, o viešuosius pirkimus atlikę darbuotojai neturėdavo tinkamos kompetencijos.
Audito išvadoje teigiama, kad įstaigos nesugebėdavo įvertinti pirkimų apimčių, vertės ir turimų išteklių, todėl įsigijimai vykdyti ne pagal poreikį, o gautas lėšas, kurias siekta maksimaliai įsisavinti.
Dėl dviejų tyrimo metu paaiškėjusių epizodų siūloma kreiptis į teisėsaugą.
