Serbija ir Kosovas Briuselyje pradėjo svarbias derybas, kurios yra pirmasis šių šalių aukšto rango pareigūnų tiesioginis susitikimas nuo 2008 metų, kai Priština vienašališkai paskelbė nepriklausomybę.
Belgradas ir Priština sutarė susėsti prie derybų stalo, pamėginti sumažinti dvišalę įtampą ir išspręsti problemas, kurios daro įtaką kasdieniam serbų ir albanų gyvenimui. Kosovo vyriausioji derybininkė vicepremjerė Edita Tahiri išreiškė viltį, kad šios derybos atvers kelią normalizuoti dvišalius santykius.
Neseniai į Kosovo vyriausybės vadovo postą perrinktas Hašimas Tačis savo ruožtu sakė, kad per pirmąjį derybų raundą pagrindinis dėmesys bus skirtas problemoms, kurių sprendimas palengvins abiejų šalių piliečių kasdienį gyvenimą. Premjeras suinteresuotas šiomis derybomis, nes laiko jas galimybe pataisyti savo pašlijusią reputaciją, kuriai skaudų smūgį sudavė Europos Tarybos pranešėjo Diko Marčio jam mesti kaltinimai rimtais nusikaltimais. Pranešime sakoma, kad Kosovo vyriausybės vadovas H. Tačis yra susijęs su organų prekyba, užsakomosiomis žmogžudystėmis ir kitais nusikaltimais.
Iš pradžių – tik gandai
Pirmoji savo knygoje „Medžioklė“, kurią išleido Italijoje, apie tai prabilo Karla del Pontė. Ji, teisininkė iš Šveicarijos, 8 metus buvo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Jugoslavijai generalinė prokurorė. Užimdama šias pareigas tribunole, 1993 metais įkurtame Olandijos mieste Hagoje, ji nagrinėjo pačius žvėriškiausius pokario Europos istorijoje nusikaltimus.
Savo knygoje K. del Pontė pasakoja, kaip sužinojo apie siaubingąjį „geltonąjį namą“, kuriame belaisviams buvo išiminėjami organai. Iš pradžių tai tebuvo užsienio žurnalistų surinkti gandai – esą karininkai ranka rankon su albanų mafija besiverčiantys iš karo belaisvių serbų paimtų organų prekyba. Paskui atsirado keletas liudininkų. Vienas sakė, kad tas „geltonasis namas“ yra ties Albanijos ir Kosovo siena prie Burelio miesto. Antras tvirtino dalyvavęs kraunant gydytojų prižiūrimas dėžes su žmonių organais. Dar kitas sakė, kad kalinės būdavo įpareigojamos sunaikinti nužudytųjų kūnus.
K. del Pontė prie ten nuvyko kartu su Tarptautinio tribunolo tardytojais. Burelio mieste juos palydėjo iki vieno namo, kurio fasadas buvo baltas. Jo savininkas tvirtino, kad jis visada toks buvęs, tačiau tardytojai be vargo išsiaiškino, kad po baltais dažais išlikę geltonų dažų. Be to, apylinkės valstiečiai patvirtino, kad namas perdažytas.
To namo viduje rasta švirkštų, anestetikų ir kitų operacijoms skirtų reikmenų. Ant kambario grindų buvo kraujo pėdsakų. K. del Pontei ir tardytojams buvo aišku, kad kambarys galėjo atstoti operacinę, vis dėlto tai reikėjo įrodyti. Žinoma, nerasta jokių žmogaus palaikų liekanų. Jeigu ir būdavo lavonų, nusikaltėliai juos ištirpindavo negesintose kalkėse ir nelikdavo jokių pėdsakų.
Pėdsakai veda į Albaniją
K. del Pontė ėmėsi ieškoti liudininkų tarp vietinių – juk 300 karo belaisvių serbų negalėjo likti nepastebėti. Keletas liudininkų papasakojo apie 14 belaisvių egzekuciją. Belaisviai prieš nužudant buvo žiauriai kankinami. Kiti matė, kaip du čigonai, tėvas ir sūnus, virve pririšti prie automobilio, buvo tampomi gatvėmis, kol mirė. Daugelis dalyvavo „išdavikų“ šeimos žudynėse. Prieš visus sudeginant, moterys buvo išprievartautos, o vyrams išplėštos akys... Tik nei vienas iš šių liudininkų neišdrįso prabilti ir viską papasakoti tardytojams.
Galų gale K. del Pontė pareiškė, kad prekyba žmonių organais galėjo būti organizuota tik atsakingiems Kosovo pareigūnams bendradarbiaujant. Prokurorė nesvyruodama apkaltino dabartinį Kosovo premjerą H. Tačį.
Visa tai sukėlė didelį atgarsį. Serbai pareikalavo pradėti naujus tarptautinius tyrimus, o kosoviečiai šaukė, kad tai esanti manipuliacija, ir apkaltino K. del Pontę norint suteršti jų premjero vardą.
Šios prokurorės tyrimus patvirtino ir kitas prokuroras iš Šveicarijos – D. Martis. Jo pranešimas Europos Taryboje sukėlė tikrą audrą. 95 procentai delegatų nubalsavo, kad būtų pradėta tirti nusikaltimus dėl prekybos žmogaus organais Kosove. Pats D. Martis pareiškė: „Visi Kosove žinojo apie tai, kas vyksta, bet baimė vertė žmones tylėti. Daugelis liudytojų buvo nužudyti dar iki tol, kol turėjo paliudyti oficialiai.“
Tarptautinis Raudonasis Kryžius teigia, kad Kosove yra dingę 6005 žmonės. Prie tų skaičių D. Martis dar prirašė 470 ir sako, kad tai ne galutiniai skaičiai, nes jo neįsileido Albanija, į kurią nuvedė daugelio pradingusiųjų pėdsakai. Šioje šalyje buvo 7 belaisvių stovyklos.
Pernai lapkritį prokuroras Džonatanas Reitelis paskelbė naujus duomenis ir klinikos „Medicus“ darbuotojus apkaltino žmogaus organų kontrabanda. Jau po karo su serbais nusikalstamos grupuotės Kosove nariai ėmė vilioti naivuolius užsidirbti po 20 000 dolerių. Atvykėliams išpjaudavo inkstus, o pinigų nesumokėdavo. Tarp nukentėjusiųjų – Rusijos, Kazachstano, Moldovos, Turkijos ir kitų šalių piliečiai. Prokuroras Dž. Reitelis pateikė ieškinį Prištinos teismui, bet albanai savų neišduoda. Keli įtariamieji jau spėjo pasislėpti.
Būta atvejų, kai valstybių vadovams iškeldavo bylas už prekybą narkotikais, ginklais ir deimantais, tačiau nei vienas niekada nebuvo kaltinamas prekyba žmogaus organais... Vienintelė Kinija sau leidžia pardavinėti organus, paimtus iš mirtimi nubaustų kalinių po jų egzekucijos. Atsakingi Kosovo politikai ir vietiniai mafijos vadai – dažnai tie patys asmenys. Ar jiems teks atsakyti už savo veiksmus?..
