Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Socialdemokratų(Kirkilas), konservatorių (Tėvynės sąjunga), Liberalų centro (Zuokas), Liberalų sąjūdžio (Auštrevičius), Pilietininkų (Muntianas), Valstiečių liaudininkų (Prunskienė) partijos nutarė pradėti antrą Lietuvos aukštojo mokslo žlugdymo etapą. Jos 2007 m.birželio 14 d. sutarė padaryti aukštajį mokslą mokamą, nors tai nutariusieji gavo nemokamą išsilavinimą laikais, kai pažangūs studentai gaudavo stipendijas. Dabar pažangus studentas ne tik negaus stipendijos, bet dar turės mokėti.
Mokėti už mokymąsi panašiai tiek, kiek moka daugelis vokiečių šeimų, gaunančių kelis kartus didesnius atlyginimus negu dirbantys Lietuvoje.
Žinoma, Vokietijoje pragyvenimas brangesnis negu Lietuvoje, todėl mokslus baigti Lietuvoje pigiau negu užsienyje ir mokant už mokslą Lietuvoje tiek, kiek jis kainuoja užsienyje, bet užsienyje yra universitetų už mokymą, kuriuose mokėti nereikia ir jų diplomai vertinami aukščiau negu daugelis Lietuvos universitetų diplomų. Daugelyje užsienio šalių pragyvenimo lygis tiek brangesnis, kad mokslai Lietuvoje atsieina pigiau už juos čia mokant, negu gyvenant ir nemokant už mokslą užsienyje.
Tačiau užsidirbti mokslui ir pragyvenimui užsienyje reikia kelis kartus mažiau laiko negu tam pačiam tikslui Lietuvoje. Todėl daugelis ir neturtingų šeimų atžalų mokosi užsienyje ten užsidirbdami reikiamus pinigus. Minėtų partijų reikalavimas mokėti už mokslą padidins sriautą važiuojančių mokytis užsienyje. Nemanau, kad visi minėtų partijų nariai to siekia, bet jų daugumos sudarė partijų vadovybes, sąlygojačias Lietuvos tuštėjimą. Darbo srityje tuštėjimą užpildo kaimynai slavai. Lietuvos universitetų tuštėjimą nėra kuo užpildyti, nes jų kokybę tos pačios partijos taip nusmukdė, kad daugelio specialybių Lietuvos diplpmai nevertinami užsienyje. Daugelyje šalių į gerai apmokamą darbą priima tik baigusius prestižinius universitetus. Nei vienas Lietuvos nepatenka net į pirmųjų penkiašimčių tarpą.
Aukštąjį mokslą į žemąjį jau keli metai smugdo minėtų partijų sutarimas finansuoti universitetus proporcingai studentų skaičiui. Tai reiklius dėstytojus verčia būti nereikliais, nes studentų nubyrėjimas mažina universitetų finansavimą.
Naujame partijų sutarime nors tiesiogiai neįrašyta, bet sutarta, kad gerai besimokančių, tai yra tų, kuriems Konstitucija numato nemokamą mokslą, negali būti daugiau kaip apie trisdešimt procentų. Tai daugumą studentų neskatins siekti neleidžiamo – gero mokymosi. Įvedus mokamą mokymąsi, valstybinis finansavimas išliks ir numatoma, kad jo suma bus artima sumai, kiek visumoje sumokės studentai. Išliekant valstybiniam finansavimui proporcingai studentų skaičiui, apie šešiasdešimt procentų studentų turės būti pažangūs, o apie trisdešimčiai procentų bus leidžiama mokytis labai gerai. Pažangių numatoma daugiau negu gerai besimokančių, kad bankai turėtų daugiau besiskolijančių. Kas gali paneigti, kad partijų sutarimas padaryti mokamą mokslą užsakytas bankų. Savo sutarimu partijos parūpino bankams klientų kelių šimtų milijonų litų paskolų sumai.
Lietuvos ekonomika taip sparčiai augant, tereikėjo vienu procentu padidinti valstybės biudžetą, kad būtų pakankamai lėšų nemokamam kokybiškam mokymui, bet partijų rėmėjai nesutiko sumažinti net procentu savo apetitus turtėti. Ekonomikos augimo vaisiai tenka mažumai, todėl Lietuva pagal daugelį ateitį lemiančių požymių ES uodegoje, tame tarpe ir pagal mokymo kokybę.
Lietuvos universitetų atsilikimą nuo pasaulinio lygio sąlygojo jų finansavimas ne pagal kokybę, bet pagal kiekybę, menkas finansavimas išlaikyti aukšto lygio dėstytojus, jų vertinimas ne pagal dėstymo kokybę, bet pagal mokslinius laipsnius.
Universitetų kokybės pagerinimui būtina iš esmės pakeisti jų vidinį valdymą, jo struktūras ir procedūras, tame tarpe rektoriaus rinkimo, atsakomybės.
Vidinio valdymo kokybės atsilikimas nuo geriausių pasaulio univeritetų garantuoja ir mokymo kokybės atsilikimą, kuris matuojamas mokymo turinio atitikimu pasauliniams stadartams, mokymo būdų įvairove, mokymo technologijų apimtimi, įgalinančia aktyvų ir asmeninį mokymąsi, mokymąsi per internetą.
Pagal daugelio geriausių užsienio universitetų bakalaurų, magistrų programas galima mokytis iš bet kurioje šalyje esančios interneto prieeigos.
NORIU NAUJO LEKTUVO NES SPARTAN UZ 500 MLN LITU IS JUSU MOKESCIU NEPATIKO
Ko jam bijoti? Ar atsiras toks, kuris pareikalaus atsakyti už padarytas nesąmones? Ar bus kam pasodinti asilą ant kuolo?
Su tokiomis idėjomis, kurias siūlo nevykėlis premjeras, toli nenuvažiuosite. Jau po kelerių metų teks keikiantis mėginti kažkaip pasukti laivą į ankstesnį kursą. Čia aš kalbu apie geriausią atvejį.
Pirmiausia, blogai tai, kad mėginama reformuoti tik vežėčių galą, t.y. paskutiniąją švietimo sistemos grandį. Ten, beje, mokslas jau ir taip mokamas. O Kirkilo siūlymai daugiau nei įtartini - 40% studentų bet kuriuo atveju už mokslą nemokės. Kokia gi čia reforma? Juk dabar yra lygiai tas pats. Koks gičia visuotinai mokamas aukštasis, jei bevei pusė studijuojančių nieko nemokės? Gal jis mus durnais laiko?
Su tokiomis idėjomis, kurias siūlo nevykėlis premjeras, toli nenuvažiuosite. Jau po kelerių metų teks keikiantis mėginti kažkaip pasukti laivą į ankstesnį kursą. Čia aš kalbu apie geriausią atvejį.
Pirmiausia, blogai tai, kad mėginama reformuoti tik vežėčių galą, t.y. paskutiniąją švietimo sistemos grandį. Ten, beje, mokslas jau ir taip mokamas. O Kirkilo siūlymai daugiau nei įtartini - 40% studentų bet kuriuo atveju už mokslą nemokės. Kokia gi čia reforma? Juk dabar yra lygiai tas pats. Koks gičia visuotinai mokamas aukštasis, jei bevei pusė studijuojančių nieko nemokės? Gal jis mus durnais laiko?
Piliečių judėjimo Kitas pasirinkimas Taryba
Lietuvos Respublikos Prezidentui p. Valdui Adamkui
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui p. Viktorui Muntianui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui p. Gediminui Kirkilui
Kreipimasis
Dėl politinių partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos
2007-06-15
Š. m. birželio 14 d. Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl vadinamosios aukštojo mokslo “reformos”. Žodį “reforma” esame priversti rašyti su kabutėmis, kadangi:
• Politinių partijų pasirašytas susitarimas neatitinka studentijos, didžiosios dalies akademinės bendruomenės ir visuomenės lūkesčių, taip pat ilgalaikių lietuvių tautos ir valstybės interesų. Jis buvo rengiamas nedemokratiškai ir neviešai. Rengiant šį susitarimą dalyvavo tik politinių partijų viršūnės ir jų puoselėtiems “reformos” planams besąlygiškai pritariantys akademinės bendruomenės ir visuomenės atstovai. Alternatyvūs reformos projektai buvo sąmoningai ignoruojami, o juos siūliusiems akadeninės bendruomenės ir visuomenėms atstovams nebuvo suteiktos galimybės lygiateisiškai dalyvauti diskusijose dėl aukštojo mokslo pertvarkos.
• Pasirašytas susitarimas nenumato jokios tikros – visuminės ir kompleksiškos – šalies aukštojo mokslo reformos. To faktiškai neneigia ir šio susitarimo rengėjai, atvirai pripažįstantys, kad aukštojo mokslo plėtros strategija dar turės būti kuriama ateityje.
• Todėl vienintelis politinių partijų sutartos “reformos” tikslas yra įvesti mokestį už mokslą studentams net nemėginant rimčiau pertvarkyti pernelyg išsiplėtusio ir neefektyviai veikiančio aukštojo mokslo sektoriaus.
Susitarimo rengimo ir pasirašymo aplinkybės bei jo turinys leidžia teigti, kad politinių partijų viršūnėms, visoms aukščiausioms valstybės institucijoms pritrūko ryžto ir politinės valios pertvarkyti aukšto mokslo sektorių taip, kad jis tarnautų visos akademinės bendruomenės ir visuomenės, o ne siauriems negausių, tačiau įtakingų akademinių grupių interesams. Užuot iš pagrindų pertvarkius šalies aukštąjį mokslą, nueita lengviausiu keliu. Sunki našta finansiškai išlaikyti išpūstą ir neefektyvią sistemą tiesiog primetama silpnesnei ir mažiau įtakingai visuomenės daliai – studentams ir jų tėvams.
Šios imitacinės “reformos” neigiami padariniai bus daugeriopi:
• Partijų susitarimas atveria galimybę studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios aukštojo mokslo sistemos kaštus ir savaime tampa paskata atidėti būtinas jos reformas neapibrėžtai ateičiai;
• Susitarimo nuostata, kad daliai studentų nereikės mokėti už mokslą paprasčiausiai atkuria prieš keletą metų jau buvusią tvarką, kai studentų siekis išvengti mokesčio už mokslą natūralią ir sveiką, iš principo sveikintiną akademinę konkurenciją pavertė “visų kovos su visais” būkle. Partijų susitarimas provokuoja ir dirbtinai skatina tokią visuotinės “kovos dėl išlikimo” formą, kuri neišvengiamai griaus visuomenės solidarumą, pačią akademinio bendruomeniškumo bei kolegiškumo dvasią;
• Visose tikrai demokratiškose ir civilizuotose šalyse visiems reikiamų gebėjimų turintiems asmenims prieinamas aukštasis mokslas nepriklausomai nuo jų socialinės ir turtinės padėties yra laikomas būtina socialinės atskirties mažinimo sąlyga, bent jau minimaliai laiduojančia visiems piliečiams lygias galimybes visavertiškai įsitraukti į jų visuomenės ir valstybės gyvenimą. Lietuvos politinių partijų sumanyta aukštojo mokslo “reforma” visiškai paneigia šią demokratinių valstybių praktiką ir yra tikra jos priešingybė. Lietuvoje – palyginti neturtingoje šalyje, kurioje socialinė atskirtis viena didžiausių tarp visų Europos Sąjungos šalių – įvedamas mokestis už mokslą bus gerokai didesnis negu daugelyje kur kas labiau išsivysčiusių ir turtingesnių valstybių;
• Nepaisant šios “reformos” vykdytojų žarstomų pažadų ir raminimų, didžiulis mokestis už mokslą neišvengiamai susiaurins daugybės neturtingesniųjų asmenų galimybes siekti aukštojo mokslo, todėl dar labiau pagilės šalyje susiklosčiusi tautos sanglaudai ir valstybės stabilumui pavojinga milžiniška socialinė diferenciacija ir atskirtis;
• Didelė studijų kaina taps dar viena paskata jaunimui rinktis pigesnes, o dažnai ir kokybiškesnes studijas užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Todėl dar labiau sustiprės jau dabar ryški “protų nutekėjimo” tendencija ir apskritai išaugs ir taip santykinai didžiausi tarp naujųjų ES šalių jaunų ir darbingų žmonių emigracijos iš Lietuvos mastai.
Šie argumentai ne tik leidžia, bet ir verčia vienareikšmiškai ir kategoriškai teigti, kad sumanytoji aukštojo mokslo “reforma” jau nebegali būti vertinama tik kaip apmaudi Lietuvos politikų ir valstybės pareigūnų klaida. Jeigu politinių partijų susitarimas bus pradėtas realiai įgyvendinti, jo ilgalaikiai socialiniai, demografiniai ir kultūriniai padariniai bus itin sunkūs ir praktiškai neatitaisomi. Vykdomas neatsakingas, amoralus ir ciniškas socialinis eksperimentas. Tokią “reformą” būtina vadinti tikruoju vardu Tai yra nebe klaida, o sąmoningai vykdomas nusikaltimas – šalies intelektualinio potencialo griovimas, tikras kultūrinis ir socialinis tautos naikinimas. Šiame kreipimesi dėstomi argumentai nėra nauji. Jie buvo ne kartą išsakyti anksčiau, tačiau į juos net nemėginta įsiklausyti. Per visą atkurtosios nepriklausomybės tarpsnį turbūt nebuvo kitos tokios daugybės žmonių gyvenimus galinčios paveikti ir sugriauti reformos, kurios rengėjai būtų taip vengę atvirų diskusijų svarbiausiais ir sunkiausiais klausimais, o vykstant vienai kitai paviršutiniškai ir parodomajai diskusijai būtų taip menkai pagrindę savo požiūrį. Būtent neregėtą užsispyrimą vykdyti taip akivaizdžiai neparengtą “reformą” laikome sąmoningos šios “reformos” įkvėpėjų bei vykdytojų blogos valios požymiu.
Partijų susitarime įtvirtinta tariama aukštojo mokslo “reforma” yra didžiulė socialinė ir politinė avantiūra, visuomenės ir jaunosios kartos apgavystė. Ji laikytina vienu ryškausių Lietuvoje jau seniai vykstančių imitacinių “refomų” pavyzdžių.
Suvokdami pasirašyto partijų susitarimo pragaištingus padarinius tautos ir valstybės ateičiai, kreipiamės į Jus ir raginame panaudoti visas turimas valdžios galias ir politinę įtaką, kad būtų padarytas galas šalyje nesibaigiančioms “reformoms”, kurių vienintelis tikslas – “reformuoti nieko nekeičiant”.
Manome, kad beveik du dešimtmečius trunkančioje tautos naikinimo istorijoje atėjo metas padėti tašką. Aukščiausiu valstybinės valdžios lygiu būtina imtis visų reikiamų žingsnių, kad politinių partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos būtų atšauktas ir nedelsiant būtų pradėta esminė, demokratiška ir sąžininga Lietuvos aukštojo mokslo reforma, atitinkanti studentijos, visuomenės, visos tautos ir valstybės ilgalaikius gyvybinius interesus.
Lietuvos Respublikos Prezidentui p. Valdui Adamkui
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui p. Viktorui Muntianui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui p. Gediminui Kirkilui
Kreipimasis
Dėl politinių partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo reformos
2007-06-15
Š. m. birželio 14 d. Lietuvos politinės partijos pasirašė susitarimą dėl vadinamosios aukštojo mokslo “reformos”. Žodį “reforma” esame priversti rašyti su kabutėmis, kadangi:
• Politinių partijų pasirašytas susitarimas neatitinka studentijos, didžiosios dalies akademinės bendruomenės ir visuomenės lūkesčių, taip pat ilgalaikių lietuvių tautos ir valstybės interesų. Jis buvo rengiamas nedemokratiškai ir neviešai. Rengiant šį susitarimą dalyvavo tik politinių partijų viršūnės ir jų puoselėtiems “reformos” planams besąlygiškai pritariantys akademinės bendruomenės ir visuomenės atstovai. Alternatyvūs reformos projektai buvo sąmoningai ignoruojami, o juos siūliusiems akadeninės bendruomenės ir visuomenėms atstovams nebuvo suteiktos galimybės lygiateisiškai dalyvauti diskusijose dėl aukštojo mokslo pertvarkos.
• Pasirašytas susitarimas nenumato jokios tikros – visuminės ir kompleksiškos – šalies aukštojo mokslo reformos. To faktiškai neneigia ir šio susitarimo rengėjai, atvirai pripažįstantys, kad aukštojo mokslo plėtros strategija dar turės būti kuriama ateityje.
• Todėl vienintelis politinių partijų sutartos “reformos” tikslas yra įvesti mokestį už mokslą studentams net nemėginant rimčiau pertvarkyti pernelyg išsiplėtusio ir neefektyviai veikiančio aukštojo mokslo sektoriaus.
Susitarimo rengimo ir pasirašymo aplinkybės bei jo turinys leidžia teigti, kad politinių partijų viršūnėms, visoms aukščiausioms valstybės institucijoms pritrūko ryžto ir politinės valios pertvarkyti aukšto mokslo sektorių taip, kad jis tarnautų visos akademinės bendruomenės ir visuomenės, o ne siauriems negausių, tačiau įtakingų akademinių grupių interesams. Užuot iš pagrindų pertvarkius šalies aukštąjį mokslą, nueita lengviausiu keliu. Sunki našta finansiškai išlaikyti išpūstą ir neefektyvią sistemą tiesiog primetama silpnesnei ir mažiau įtakingai visuomenės daliai – studentams ir jų tėvams.
Šios imitacinės “reformos” neigiami padariniai bus daugeriopi:
• Partijų susitarimas atveria galimybę studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios aukštojo mokslo sistemos kaštus ir savaime tampa paskata atidėti būtinas jos reformas neapibrėžtai ateičiai;
• Susitarimo nuostata, kad daliai studentų nereikės mokėti už mokslą paprasčiausiai atkuria prieš keletą metų jau buvusią tvarką, kai studentų siekis išvengti mokesčio už mokslą natūralią ir sveiką, iš principo sveikintiną akademinę konkurenciją pavertė “visų kovos su visais” būkle. Partijų susitarimas provokuoja ir dirbtinai skatina tokią visuotinės “kovos dėl išlikimo” formą, kuri neišvengiamai griaus visuomenės solidarumą, pačią akademinio bendruomeniškumo bei kolegiškumo dvasią;
• Visose tikrai demokratiškose ir civilizuotose šalyse visiems reikiamų gebėjimų turintiems asmenims prieinamas aukštasis mokslas nepriklausomai nuo jų socialinės ir turtinės padėties yra laikomas būtina socialinės atskirties mažinimo sąlyga, bent jau minimaliai laiduojančia visiems piliečiams lygias galimybes visavertiškai įsitraukti į jų visuomenės ir valstybės gyvenimą. Lietuvos politinių partijų sumanyta aukštojo mokslo “reforma” visiškai paneigia šią demokratinių valstybių praktiką ir yra tikra jos priešingybė. Lietuvoje – palyginti neturtingoje šalyje, kurioje socialinė atskirtis viena didžiausių tarp visų Europos Sąjungos šalių – įvedamas mokestis už mokslą bus gerokai didesnis negu daugelyje kur kas labiau išsivysčiusių ir turtingesnių valstybių;
• Nepaisant šios “reformos” vykdytojų žarstomų pažadų ir raminimų, didžiulis mokestis už mokslą neišvengiamai susiaurins daugybės neturtingesniųjų asmenų galimybes siekti aukštojo mokslo, todėl dar labiau pagilės šalyje susiklosčiusi tautos sanglaudai ir valstybės stabilumui pavojinga milžiniška socialinė diferenciacija ir atskirtis;
• Didelė studijų kaina taps dar viena paskata jaunimui rinktis pigesnes, o dažnai ir kokybiškesnes studijas užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Todėl dar labiau sustiprės jau dabar ryški “protų nutekėjimo” tendencija ir apskritai išaugs ir taip santykinai didžiausi tarp naujųjų ES šalių jaunų ir darbingų žmonių emigracijos iš Lietuvos mastai.
Šie argumentai ne tik leidžia, bet ir verčia vienareikšmiškai ir kategoriškai teigti, kad sumanytoji aukštojo mokslo “reforma” jau nebegali būti vertinama tik kaip apmaudi Lietuvos politikų ir valstybės pareigūnų klaida. Jeigu politinių partijų susitarimas bus pradėtas realiai įgyvendinti, jo ilgalaikiai socialiniai, demografiniai ir kultūriniai padariniai bus itin sunkūs ir praktiškai neatitaisomi. Vykdomas neatsakingas, amoralus ir ciniškas socialinis eksperimentas. Tokią “reformą” būtina vadinti tikruoju vardu Tai yra nebe klaida, o sąmoningai vykdomas nusikaltimas – šalies intelektualinio potencialo griovimas, tikras kultūrinis ir socialinis tautos naikinimas. Šiame kreipimesi dėstomi argumentai nėra nauji. Jie buvo ne kartą išsakyti anksčiau, tačiau į juos net nemėginta įsiklausyti. Per visą atkurtosios nepriklausomybės tarpsnį turbūt nebuvo kitos tokios daugybės žmonių gyvenimus galinčios paveikti ir sugriauti reformos, kurios rengėjai būtų taip vengę atvirų diskusijų svarbiausiais ir sunkiausiais klausimais, o vykstant vienai kitai paviršutiniškai ir parodomajai diskusijai būtų taip menkai pagrindę savo požiūrį. Būtent neregėtą užsispyrimą vykdyti taip akivaizdžiai neparengtą “reformą” laikome sąmoningos šios “reformos” įkvėpėjų bei vykdytojų blogos valios požymiu.
Partijų susitarime įtvirtinta tariama aukštojo mokslo “reforma” yra didžiulė socialinė ir politinė avantiūra, visuomenės ir jaunosios kartos apgavystė. Ji laikytina vienu ryškausių Lietuvoje jau seniai vykstančių imitacinių “refomų” pavyzdžių.
Suvokdami pasirašyto partijų susitarimo pragaištingus padarinius tautos ir valstybės ateičiai, kreipiamės į Jus ir raginame panaudoti visas turimas valdžios galias ir politinę įtaką, kad būtų padarytas galas šalyje nesibaigiančioms “reformoms”, kurių vienintelis tikslas – “reformuoti nieko nekeičiant”.
Manome, kad beveik du dešimtmečius trunkančioje tautos naikinimo istorijoje atėjo metas padėti tašką. Aukščiausiu valstybinės valdžios lygiu būtina imtis visų reikiamų žingsnių, kad politinių partijų susitarimas dėl aukštojo mokslo reformos būtų atšauktas ir nedelsiant būtų pradėta esminė, demokratiška ir sąžininga Lietuvos aukštojo mokslo reforma, atitinkanti studentijos, visuomenės, visos tautos ir valstybės ilgalaikius gyvybinius interesus.
saunuolis Kirkilas, kad ryzosi sia reforma pradeti. Studentu valstybes islaikomu tukstanciai, o docentu algos juokingai mazos
dziaugiuosi, kad esu jau istojusi ir manes sitas istatymas nebelies.bet gaila tu, kurie dabar tik soks i tuos batus. juk kai kurie nesugeba surinkti tokiu pinigu, bet nori mokytis, kodel turi buti kazkas skriaudziamas?
kaip dainuodavo studentai sovietiniais metais: "mus Chrusciovas Nikita gavo snukin su plyta, kad jisai is studentu vis tyciojos..."
partijos, kurios tai pasirase - pasirase sau zlugimo nuosprendi. Taigi, atia socdemai ir atia konservatoriai
neisivaizduoju kas moka musu valdziai tiek pinigu kad is lietuvos tokias nesamones darytu .........
Kirkilas pirpilas. Politinis lavonas :))
REKLAMA
REKLAMA
Premjeras nebijo, kad Lietuvos universitetai liks be studentų