Siekdama bent iš dalies sumažinti prekybos žmonėmis apimtis Lietuva turėtų skirti pinigų vieningai sistemai, kuri leistų registruoti ir analizuoti karštuosius taškus, kuriuose šie nusikaltimai kelia daugiausia problemų.
Kol tokios sistemos neturėsime, tol ir toliau teks susidurti su skaudžiais pavyzdžiais, kai seksualiniams tikslams ar priverstiniam darbui išnaudojamos moterys ir vyrai, o vagystėms ir nepilnamečiai.
Apie situaciją su prekyba žmonėmis papasakojo Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.
- Kokia yra lietuviška prekybos žmonėmis problematika? – balsas.lt paklausė K. Mišinienės.
- Mūsų organizacija jau 12 metų teikia pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Reikia paminėti, kad prekyba žmonėmis įvairėja. Praėjusiais metais baudžiamasis kodeksas buvo praplėstas paminint ne tik seksualinį išnaudojimą, bet ir įtraukimą atlikti nusikaltimus ar elgetavimą.
Iš tikrųjų nusikaltėlių akiratis plečiasi, žmonių, kurie patenka į prekybos žmonėmis tinklą socialinė padėtis įvairėja. Kol kas neturime vieningos sistemos, kuri padėtų efektyviai spręsti šias problemas. Tai yra didelis iššūkis visoms atsakingoms Lietuvoje institucijoms.
- Kaip konkrečiai jūsų organizacija padeda nukentėjusiems žmonėms?
- Teikiame psichologinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekiautojų žmonėmis, rūpinamės, kad jiems būtų, kur apsigyventi. Taip pat padedame tiems, kurie nori bendradarbiauti su policija, liudyti prieš prekeivius žmonėmis. Ieškome jiems advokato, stengiamės visada būti kartu.
- Kokios yra prekybos žmonėmis problemos apimtys?
- Iš tikrųjų realių skaičių niekas nežino. Jeigu juos žinotume, tikrai būtų lengviau viską išspręsti. Galiu pateikti tik mūsų įstaigos surinktus duomenis. Dirbame penkiuose Lietuvos miestuose – Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje.
Per metus padedame apie 100 nukentėjusių žmonių. Bet čia tik labai nedidelis skaičius, ledkalnio viršūnė. Kol neturėsime vieningos sistemos, kaip galėtume prieiti prie aukų ir joms padėti, tol problemos apimtys bus nežinomos.
- Kokio amžiaus žmonės tampa prekybos žmonėmis aukomis?
- Amžius svyruoja gana plačiame intervale. Jauniausia prekybos žmonėmis auka, kuriai teko padėti buvo vos 12 metų mergaitė, o vyriausia moteris – 43 metų moteris.
Ilgą laiką, pagrindinis kontingentas, kuriam teko teikti pagalbą buvo moterys ir vaikai, kurie buvo išnaudojami sekso pramonėje. Tačiau paskutiniu metu daugėja vyrų ir nepilnamečių berniukų, kurie buvo išvežti priverstiniam darbui, vagystėms, plėšimams.
- Kokie yra iš prekiautojų žmonėmis pinklių išgelbėtų žmonių likimai?
- Iš tikrųjų sunku daryti apibendrinimus, nes kiekviena situacija yra kitokia. Taip, vieniems pavyksta sugrįžti į normalų gyvenimą, kitiems, deja, nelabai. Tai priklauso nuo labai daug faktorių. Jaunesni žmonės yra labiau traumuojami, todėl padėti jiems būna itin sunku.
Labiausiai pažeidžiamos grupės yra vienišos mamos, vaikai iš socialinės rizikos šeimų, bedarbiai asmenys. Tačiau galbūt reikia pradėti galvoti ir apie tai, kas naudojasi šių žmonių pažeidžiamumu. Negalime susitelkti tik ties aukomis, nes taip problemos išspręsti nepavyksta jau daugelį metų.
- Ką tokiu atveju turėtų padaryti valstybė?
- Pirmiausia, neturime įstaigos ir asmens, kuris koordinuotų visų atsakingų instituciją veiklą. Šiuo metu veikiame po vieną, todėl to rezultato nepavyksta pasiekti efektyviomis priemonėmis. Taip pat reikia rinkti statistiką, organizuoti saugų nukentėjusiųjų sugrįžimą iš užsienio.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad atsakingos tarnybos – ne tik policija ar prokuratūra, bet ir vaikų teises ginančiosios įstaigos – spręstų identifikavimo problemas. Iki šiol dalis asmenų nesupranta, kas yra auka, o kas – nusikaltėlis. Tam tikruose regionuose išlikęs toks buitinis vertinimas, kuris nėra teisingas.
Dažnai yra sakoma, kokie tėvai, tokie ir vaikai. Kokios motinos, tokios ir dukros. Žiauru, kai pagal tokius vertinimus sprendžiamas jaunų žmonių likimas. Vaikai yra suaugusiųjų pasaulio atspindys. Todėl tie susiformavę neigiami įgūdžiai yra suaugusiųjų nepriežiūros pasekmės.
