ХХ amžiaus pradžioje prekyba moterimis vyko su dideliais užmojais. Dauguma „baltųjų vergių“ iš tikrųjų nebuvo nelaimingos nusikaltėlių aukos, o užsiiminėjo prostitucija visai laisvanoriškai. Ir vis dėlto, viešnamių savininkai laikė prostitutes savo nuosavybe ir, progai pasitaikius, perparduodavo jas vienas kitam. Tuo tarpu visuomenė, prisiklausiusi baisių istorijų apie pagrobtas merginas, šiurpo vien nuo minties, kad kažkas gali už pinigus perkelti moterį iš vieno viešnamio į kitą. Moralistai reikalavo, kad būtų kovojama su visomis gyvosios prekės pervežimo formomis, nepriklausomai nuo to, ar sutinka būti pervežama pati prekė.
Pasaulinės prekybos „baltosiomis vergėmis“ centru buvo laikomas Paryžius. Viena vertus, išvystyta Prancūzijos sostinės sekso industrija reikalavo vis naujų egzotiškų gražuolių iš įvairių pasaulio kampelių, o antra vertus, prancūzės buvo vertinamos visame pasaulyje, tad į Paryžių buvo įvežama ir išvežama tūkstančiai prostitučių. Daugelis amžininkų buvo įsitikinę, kad „baltąją vergiją“ sumanė būtent prancūzai. Štai, amerikiečių pastorius Ernestas Bellas XX amžiaus pradžioje tvirtino: „Beveik visi prekiautojai žmonėmis – prancūzai. Žinoma, tarp jų daug žydų, italų ir siciliečių, pasitaiko taip pat ir austrų, vokiečių, anglų, amerikiečių ir graikų. Bet Paryžius, pakėlęs ištvirkavimą į meno lygį, pavertė prekybą „baltosiomis vergėmis“ gerai organizuota komercine įmone, veikiančia pasauliniu mastu.“
Tačiau Paryžius europiečiams prekiautojams gyvąja preke nebuvo vienintelis traukos centras. Rytų Europa turėjo tradicinius ryšius su Stambulu ir Aleksandrija. XIX amžiaus viduryje ostmanų valdžia, spaudžiant didžiosioms valstybėms, buvo priversta uždaryti garsiąją vergų prekyvietę Stambule, bet prekyba moterimis dėl to nenutrūko. 1869 metais Markas Tvenas apie tai rašė: „Stambule čerkesų ir gruzinų merginas vis dar pardavinėja jų pačių tėvai, nors dabar sandoriai sudaromi slapta“. Laikui bėgant Konstantinopolio viešnamiai, kurių radosi vis daugiau, šioje rinkoje užgožė haremus, o gražuoles čerkeses pakeitė merginos iš Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos ir pietinės Rusijos. Surinkimo punktas buvo Budapešte ir kituose Vengrijos uostuose prie Dunojaus. Iš ten laivai su gyvąja preke plaukė į Rumuniją, kur valdžia į pogrindinę prekybą žiūrėjo pro pirštus. Iš Rumunijos, Galaco miesto, merginos garlaiviais buvo gabenamos į Stambulą.
Dauguma viešnamių savininkų Rytų Europoje buvo žydai. Jie labiau buvo linkę bendradarbiauti su savo tautos agentais. Kadangi tiems agentams lengviau buvo įgyti žydžių pasitikėjimą, tai į Rytus išsiųstų žydų kilmės „baltųjų vergių“ nuošimtis buvo labai didelis. Įvairiais paskaičiavimais žydės sudarė nuo 30 iki 50 proc. Stambule parduotų moterų. Verslas buvo puikiai sustyguotas. Pačioje piramidės apačioje buvo smulkūs agentai, įtikinėję vargšes merginas vykti į Turkiją ar Egiptą. Aukštesnę pakopą užėmė pervežėjai, paprastai veikę po legalių verslininkų priedanga. Pavyzdžiui, Samuelis Baras, areštuotas Budapešte 1899 metais už bandymą išvežti iš šalies 25 merginas, dirbo, prisidengęs iškaba „Baras, eksportuotojas į Rytų šalis“. Dar aukščiau stovėjo banditai, kurie viešnamiams ir gyvosios prekės pervežėjams buvo „stogas“. Štai, Vienoje reikalus tvarkė Emanuelis Šerzas, o Varšuvoje – Šilemas Leckis, pramintas Karaliumi Šilemu I.
ХХ amžiaus pradžioje Vengrijos ir Rumunijos vaidmuo Stambulo prekyboje laipsniškai mažėjo, užtat didėjo Odesos vaidmuo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą būtent Odesa tapo pagrindiniu prekeivių moterimis perkrovimo punktu. Amerikiečių pasiuntinys Turkijoje Henry Morgenthau 1914 metais raportavo: „Jeigu prieš penkiolika metų pagrindinį vaidmenį šiame versle vaidino austrai, tai dabar pervežimais daugiausia užsiima rusai... Pagrindiniai tiekimo šaltiniai – Galicija, Rumunija ir Rusijos pietūs“.
Kita svarbia sekso importo iš Europos kryptimi tapo Pietų Amerika. Viskas prasidėjo dar 1867 metais, kada Vengrijoje gimęs Davidas Auerbachas perskaitė laikraštyje, kad Argentinoje, prie La Platos upės, trūksta moterų. Vyras buvo užaugęs viešnamyje, kuris priklausė jo vyresniajam broliui, tad greitai sumojo, kokių būtent moterų trūksta Argentinoje. Verslus budapeštietis išvyko į Buenos Aires ir įsitikino, kad perspektyvos plėtoti panašų verslą Amerikos pietuose tiesiog beribės. D. Auerbachas parašė savo broliui, kad šis surinktų moterų, kurias galėtų siųsti į Argentiną, bet pats jų pasiimti taip ir nebegalėjo, kadangi žuvo, sudužus laivui. Surinktas prostitutes pergabeno suteneris Leiba Hirškovicas. Pasirodė, kad moterų paklausa buvo tokia didelė, jog L. Hirškovicui netgi nereikėjo jų pardavinėti viešnamiams. Argentiniečiai išpirko prostitutes kaip nuotakas ir tuojau pat jas vedė. L. Hirškovicas triumfavo. Veikiai jis sustygavo europiečių moterų reguliarų tiekimą į Amerikos pietus, o jo pavyzdžiu pasekė ir kiti.
Daug metų Argentina buvo svarbiausias prekybos gyvąja preke centras Pietų Amerikoje. Tūkstančiai merginų, prisiklausiusių apie aukštus uždarbius šios šalies viešnamiuose, svajojo ten patekti. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Rusijos pietuose buvo populiari daina, dainuojama jidiš kalba: „Ak, Buenos Airės, ak, Buenos Airės, nėra laisvesnio, nėra mielesnio miesto už tave. Kiekviena mergiotė, kuri važiuoja į Buenos Aires, atsiveš iš ten tūkstantį rublių.“. XIX a. pabaigoje Argentinoje susiformavo galinga ir gerai organizuota banditų grupuotė, kuri užsiiminėjo laisvo elgesio merginų įvežimu į šalį ir „stogo“ užtikrinimu sekso industrijai. Vėliau gauja buvo pavadinta „Zvi Migdal“ vieno iš jos įkūrėjų garbei. „Zvi Migdal“ veikė kaip legali visuomeninė organizacija, kuri finansavo Toros studijavimo mokyklas ir netgi rėmė žydų teatrą. Savo egzistavimą ši „labdaringa“ organizacija baigė tik 1930 metais, kada jos vadeivos atsidūrė už grotų.
„Baltąsias verges“ veždavo į visas pasaulio šalis, tarp kurių buvo Indija, Kinija, Japonija ir kolonijos Afrikoje. Kokia buvo nelegalios prekybos apyvarta, niekas nežinojo, bet, sprendžiant iš visko, sumos tiems laikams buvo didžiulės – milijonai dolerių. Kaip kovoti su ištvirkavimu taip pat niekas nežinojo, tačiau visuomenė reikalavo imtis priemonių, ir politikams teko reaguoti į tuos reikalavimus. Ypač sunku buvo Prancūzijos valdžiai, juk būtent Paryžius buvo vadinamas naujuoju Babilonu. Todėl jau 1902 metais Prancūzijos vyriausybė pasiūlė surengti pasaulinę konferenciją kovai su „baltąja vergija“. Pirmasis tokio pobūdžio susitikimas įvyko 1904 metais Paryžiuje. Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Italijos, Belgijos, Ispanijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos ir Šveicarijos atstovai nusprendė bendromis pastangomis parengti priemones prekybai moterimis pažaboti. 1910 metais valstybių atstovai vėl susirinko Paryžiuje ir priėmė Tarptautinę konvenciją dėl prekybos „baltaisiais vergais“ nutraukimo.
Konferencijoje priimtas nutarimas, kad „tas, kas, turėdamas tikslą patenkinti kito asmens geidulius, nuves moterį ar pilnametę merginą grasinimais, panaudodamas prievartą, piktnaudžiaudamas valdžia ar kokiu nors kitu būdu, turi būti baudžiamas“. Svarbiausias dalykas buvo tas, kad nusikaltėlis dabar turėjo būti persekiojamas, net jeigu jam inkriminuojama nusikalstama veika buvo vykdoma įvairiose šalyse. Pavyzdžiui, jeigu Jungtinėse Valstijose pagautų sutenerį, vežantį Vengrijoje pagrobtą, Paryžiaus viešnamyje prievartautą, o vėliau į Kanadą parduotą merginą, tai jam nepavyktų išvengti bausmės. 1911 metais prie konvencijos prisijungė Rusija.
Konvencijos priėmimas buvo paskutinė didelė W. T. Steado, kuris dar 1885 metais pradėjo kovą su „baltąja vergija“, pergalė. 1912 metais įžymusis žurnalistas nusprendė patogiai nuvykti į Naująjį pasaulį ir nusipirko bilietą į nelemtąjį „Titaniką“.
Ar konvencija padėjo sutramdyti prekeivius gyvąja preke? Padėjo, kadangi įvairių šalių valdžios institucijos pagaliau ėmė koordinuoti savo veiksmus kovoje su panašiais nusikaltimais. Tačiau išrauti blogį su šaknimis, aišku, nepavyko, kadangi turtingi ištvirkėliai nesiruošė keisti savo įpročių. Štai, 2011 metų vasario mėnesį Italijos teismas apkaltino Silvio Berlusconi nepilnametės marokietės Karimos al-Marug, kurią į Italiją neva atgabeno prekeiviai gyvąja preke, seksualiniu išnaudojimu. O spalio mėnesį JAV Valstybės departamentas įtraukė skandalingąjį Italijos premjerą į asmenų, susijusių su prekyba žmonėmis, sąrašą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
