Baltarusijos opozicijos atstovas R. Pratasevičius daugelį savo neilgo gyvenimo metų skyrė kovai su A. Lukašenkos režimu. Aktyvioje pasipriešinimo veikloje jis dalyvavo nuo pat paauglystės, o praėjusių metų rudenį aktyviai dalyvavo protesto akcijų informavimo kampanijoje, vėliau dalyvavo opozicijos atstovės, de facto 2020-ųjų Baltarusijos prezidento rinkimuose nugalėjusios Sviatlanos Cichanouskajos komandos veikloje.
Gegužės 23-ąją skrydis iš Atėnų į Vilnių buvo apgaule nutupdytas Minske. Šiuo lėktuvu skrido ir R. Pratasevičius, kuris, kartu su savo drauge Sofia Sapega, buvo sulaikytas. Bendrakeleiviai pasakojo, kad prieš lėktuvui leidžiantis Minske opozicionierius susijaudinęs aiškino lėktuvo ekipažui, kad jam bus paskirta mirties bausmė vos jis pateks į režimo rankas.
Ilgą laiką laikytas neleidžiant susitikti su advokatais R. Pratasevičius birželio 3 d. pasirodė A. Lukašenkos kontroliuojamos televizijos vaizdo įraše iš tardymo, kurio metu jis tariamai pripažįsta jam inkriminuojamus kaltinimus dėl veikimo prieš valstybę. Už tai jam gresia iki 15 metų kalėjimo. Dar tą patį mėnesį jis pasirodė ir režimo surežisuotoje spaudos konferencijoje, kurioje pažėrė kritikos opozicijai, o A. Lukašenką vadino „geru lyderiu, kurį jis gerbia kaip žmogų“.
2021-ųjų birželio 25-ąją R. Pratasevičiui ir jo draugei S. Sapegai teismo sprendimu buvo pritaikytas namų areštas. Režimo kaltintojų teigimu, pora sutiko bendradarbiauti ir „išduoti savo kuratorius, kad kompensuotų žalą, kurią padarė“.
Valdžioje liko komunistai, su tuo pačiu vienvaldžiu lyderiu
1990-ųjų spalį, tuomet 50-metis Saparmuratas Nijazovas tapo pirmuoju Turmėnijos SSR, o vėliau – nepriklausomos Turkmėnijos prezidentu. Dar po metų jis gavo ir aukščiausio lygio valstybinį apdovanojimą – Turkmėnistano herojaus ordiną.
Serdaras (išvertus – vadas) tapo vienu iš „naujosios kartos“ autoritarinių lyderių buvusiose SSRS šalyse pavyzdžiu. Vienpartinė valdžia, asmens kultas, begalė statulų sau pačiam, visiškai kontroliuojama žiniasklaida ir draudimas išvykti į užsienį be valdžios režimo leidimo – tai tik dalis iš turkmėnbaši (oficialus S. Nijazovo titulas) ypatybių, dalį kurių besikartojančias galime matyti ir kitose šalyse.
Vos atėjęs į valdžią S. Nijazovas savo knygoje „Ruhnama“ suformulavo naują nacionalinę idėją. Daugelį metų ši knyga buvo prilyginta Koranui, universitetuose studentai turėdavo atsiskaitinėti iš jos suvokimo užduočių. Pagrindinė šios knygos žinutė – turkmėnų, kaip nacijos, išskirtinumas. Tekste kelis sykius minima, kad Nojus, galimai, buvo turkmėnu, o ratą irgi išrado turkmėnai.
2002-2003 metais šalyje įvyko paskutinė masinė protesto prieš diktatūrą akcija. Ji baigėsi opozicionierių ir atsitiktinių piliečių masiniu areštu, kankinimais, politinėmis žmogžudystėmis ir televizijose demonstruojamais parodomaisiais „atsiprašymais“.
Paskutinis bandymas
Protestinis judėjimas Turkmėnijoje susidūrė su gerokai didesnėmis problemomis už visas likusias posovietines respublikas, įskaitant Rusiją ar Baltarusiją. Po SSRS griūties šalyje taip ir liko viena oficiali partija. Valstybėje netgi buvo įkurti iškart keli specialūs kalėjimai, į kuriuos siuntė išskirtinai politinius disidentus.
Paskutinis opozicinis judėjimas šalyje išsirutuliojo 2001-2003 metais, jos lyderiu tapo 1993-1999 m. šalies užsienio, vidaus reikalų ministras Borisas Šichmuradovas.
2001-aisiais B. Šichmuradovas paskelbė pasitraukiantis į opoziciją S. Nijazovui, netrukus po šio pranešimų apie planus paversti turkmėnbašį „prezidentu iki gyvenimo galo“. Jis ir eilė kitų buvusių valdininkų sukūrė Turkmėnistano liaudies demokratinį judėjimą, kurių tikslas buvo surengti atvirus rinkimus šalyje.
2002-aisiais S. Nijazovas įgijo teisę likti prezidentu iki gyvenimo galo, be jokių rinkimų ir ribojimų, nors žadėjo, kad 2008-aisiais šalyje įvyks „normalūs rinkimai“, rašoma „tjournal“. Netrukus sostinėje pasirodė pranešimai apie bandymus surengti valstybinį perversmą: tariamai liberalių valdininkų, kariuomenės ir jėgos struktūrų darbuotojų pasisako prieš neribotą valdžią įgijusį lyderį.
Papildoma problema S. Nijazovui tapo ekonominės problemos. 1998-aisiais skurdo lygis Turkmėnijoje siekė 93 proc. visų šalies gyventojų. Tai buvo paskutinis panašaus pobūdžio tyrimas, nes vėliau ekonominiai šalies duomenys tapo tiesiog įslaptinti, o tarptautiniams ekspertams prieiga buvo uždaryta.
2002-ųjų lapkritį, praėjus trims mėnesiams po teisių į „amžiną“ prezidentavimą gavimo, valdžios kontroliuojama žiniasklaida paskelbė apie pasikėsinimą į S. Nijazovą Ašchabade. Tariamai prezidento kortežą iš sunkvežimio apšaudė ginkluoti asmenys. Incidento metu stebuklingai niekas nenukentėjo, tačiau televizijos siužete buvo dramatiškai aiškinama, kad „prezidentas tik per stebuklą išsigelbėjo“.
Tuomet užsienio žiniasklaida kritikavo pateiktą informaciją apie tariamą pasikėsinimą: rimtų liudininkų taip niekas ir nepateikė, o vietos gyventojai pranešė, kad kortežo judėjimo metu mieste reguliariai uždaromi ištisi kvartalai ir jokių galimybių priartėti, dar ir sunkvežimiu, prie turkmėnbašio nebuvo net teoriškai. Valstybinės žiniasklaidos priemonės šaudė faktiškai kaktomuša, gretimoje kelių eismo juostoje, iš važiuojančio sunkvežimio.
Jau kitą dieną S. Nijazovas tariamo pasikėsinimo organizatoriais įvardijo aukštas pareigas užimančius turkmėnų valdininkus: tą patį buvusį ministrą B. Šichmuradovą, žemės ūkio ministrą Imamberdy Yklymovą ir žymų diplomatą Batyrą Berdyjevą.
Savanoriškas pasidavimas, psichotropinės medžiagos ir „Visi mes – niekingi padarai“
Liaudies demokratinio judėjimo lyderis paneigė visus kaltinimus dėl pasikėsinimo nužudyti prezidentą ir pareiškė, kad kortežo apšaudymas – inscenizacija, skirta pradėti represijas prieš opoziciją. Netrukus iš tiesų prasidėjo jo giminaičių persekiojimas, o jaunesnįjį brolį Konstantiną valdžia sulaikė.
Iš pradžių opozicija planavo taikia protesto akcijas pagrindiniuose Turkmėnijos miestuose, kurių metu turėjo būti reikalaujama S. Nijazovo atsistatydinimo ir laisvų rinkimų. Tačiau represijų mastas buvo tokio plataus masto ir griežtumo, kad buvo sulaikyta šimtai žmonių, kurie net neturėjo jokio ryšio su protestais.
2002-ųjų gruodžio 24-ąją B. Šichmuradovas paskelbia, kad pasiduoda valdžia, siekdamas neleisti tolimesnių represijų prieš jo šalininkus. Jis taip pat iš anksto pareiškė, kad neprisiima atsakomybės už žodžius, kurie jo vardu gali pasirodyti Turkmėnijos žiniasklaidoje po jo arešto.
„Turint omenyje tuos metodus, kurie naudojami prieš sulaikytuosius Nijazovo kalėjimuose, aš galiu tik numanyti, kas nutiks su manimi artimiausioje ateityje. Mes jau ne sykį buvome liudininkais to, kaip žmonės patirdavo ne tik fizinius kankinimus, bet prieš juos buvo pritaikomi ir žiaurūs psichologinio spaudimo su įvairių psichotropinių preparatų ar kitų asmenybės poveikio priemonių panaudojimu, metodai“, – prieš sulaikymą aiškino jis.
Tuomet jis paaiškino, kad negalės prisiimti atsakomybės už savo žodžius, kuriuos galimai pateiks S. Nijazovo kontroliuojamos masinio informavimo priemonės ar teisėsauga.
Jau po keturių dienų per nacionalinę televiziją buvo parodytas B. Šichmuradovo išstojimas, kuriame jis „pripažino savo kaltę“, vertė purvą ant savęs ir savo sąjungininkų.
„Mes esame nusikalstama grupuotė, mafija. Mūsų tarpe nėra nė vieno normalaus žmogaus. Visi mes – niekingi žmonės. Aš ne žmogus, kuris gebėtų valdyti valstybė, o atvirkščiai – nusikaltėlis, kuris gali tik griauti valstybę… Mes, gyvendami Rusijoje, vartojome narkotikus ir apsvaigę verbavome samdinius teroristinio akto įvykdymui. Mūsų užduotis buvo destabilizuoti situaciją Turmėnijoje, pakirsti konstitucinę santvarką ir įvykdyti pasikėsinimą į prezidentą“, – kalbėjo tuomet B. Šichmuradovas.
Susidorojimas su šeimomis ir pasirodymai televizijose
B. Šichmuradovo areštu represijos nesibaigė. Sulaikomos buvo ištisos šeimos, kartu su kaltinamaisiais į kalėjimus buvo siunčiami ir jų giminaičiai ar draugai. Buvusio žemės ūkio ministro brolį sulaikė ir sumušė, jis neteko dalies regėjimo ir klausos.
Konstantinas Šimuradovas tuo metu pareiškė, kad „vienintelė jo kaltė yra ta, kad jis yra Boriso brolis. „Jūs galvojate, kad vykdote teisingumą, nors iš tiesų konvejeriu paklūstate diktatui. Tačiau linkiu jums ilgų gyvenimo metų, kad spėtumėte išvysti pokyčius mūsų šalyje“, – aiškino jis.
Rusijoje gyvenusio Turkmėnijos žurnalisto Orazmuchamedo Iklymovo sūnų Esenamaną taip pat privertė pasirodyti Turkmėnijos televizijoje ir „papasakoti apie savo santykius su tėvais“. Pasakojimo metu jis ne sykį tvirtino, kad jo tėvas – ne žmogus, o gyvulys.
Artimiausią mėnesį „atsiprašymų maratonas“ per valstybinę televiziją tęsėsi. „Atsiprašė ir reikalavo sau paties sunkiausios bausmės“ verslininkas Guvančas Džumajevas, buvęs saugumietis Nurmuchamedas Orazgeldyjevas, buvęs konsulas Afganistane Anadurdas Anasachatovas. Viso suskaičiuojama iki kelių dešimčių viešai per televiziją pasirodžiusių turmėnų.
Tuo metu S. Nijazovas pareiškė, kad kaltieji buvo išaiškinti per kelias dienas, o teismams nurodė „per savaitę su jais susitvarkyti“. Nepaisant to, tyrimas tęsėsi visą sausį.
Ekspertų manymu, procesas užsitęsė dėl to, kad kaltinamieji apklausų metu buvo taip stipriai kankinami, kad jų nebuvo galima vežti į teismo salę ir rodyti viešumoje. Kai kuriais atvejais jų veidus tiesiog padažydavo, kad nesimatytų sumušimų.
Visi teisiamieji buvo pripažinti kaltais, o B. Šichmuradovui vos per penkias dienas nuo jo savanoriško pasidavimo režimui paskirta 25 metų kalėjimo bausmė. Tuo metu tai buvo maksimali bausmė pagal Baudžiamąjį kodeksą. Tačiau pasiūlius S. Nijazovui, ši bausmė buvo „pakeista“ į kalėjimą iki gyvos galvos.
Po nuosprendžio paskelbimo B. Šichmuradovas ir B. Berdyjevas tiesiog dingo. Tiksli jų įkalinimo vieta nebuvo žinoma, o anot vienos iš populiariausių versijų, jie buvo laikomi saugumiečių pastato rūsyje, kur praleido nuo kelių mėnesių iki kelių metų.2006-aisiais, po „amžino prezidento“ S. Nijazovo mirties, jo posto perėmėjas Gurbangula Berdymuchamodevas, lankydamasis JAV, pareiškė, kad abu opozicionieriai yra gyvi. Tačiau jokios kitos informacijos apie buvusius ministrus ir jų likimą nėra.
