Ataskaitos rengėjams pavyko pakalbėti su Boriso Nemcovo šaltiniais. Jie labai bijojo kalbėti, kol politikas dar buvo gyvas. Boriso nužudymas, anot Iljos, drąsos jiems nepridėjo, taigi kontaktus surasti sekėsi sunkiai. Iljos teigimu, šie šaltiniai – tai atstovai tų žuvusių kareivių giminaičių, kuriems nebuvo išmokėtos pažadėtos „už tylą“ kompensacijos. Sausio mėnesio pabaigoje jie patys neformaliai kreipėsi į B. Nemcovą, kad šis „paspaustų“ Gynybos ministeriją ir padėtų jiems gauti pinigus.
Jų teigimu, rusai masiškai žuvo Ukrainos rytuose dviem etapais. Pirmoji karstų banga į Rusiją pradėjo plaukti praėjusių metų vasarą, kai Ukrainos kariuomenė perėjo į puolimą – Donecko ir Luhansko srityse išlaisvino miestus vieną po kito. Puolimas buvo sustabdytas tik tiesiogiai įsikišus Rusijos kariniams daliniams. Kai Rusijos kariuomenės dalyvavimą konflikto zonoje tapo neįmanomo, Rusijos Gynybos ministerija jau post factum sugalvojo versiją, kad visi jie važiavo kariauti atostogų metu. Tačiau „atostogų metu“ jie kartu su savimi pasiėmė ir ginkluotę, bei karinę techniką. Šią informaciją, beje, viešai pripažino ir buvęs Rusijos smogikų karo vadas Ukrainoje – Igoris Girkinas, atvirai pripažinęs, kad būtent „atostogaujantys“ Rusijos kariai suvaidino lemiamą reikšmę kovoje dėl Ukrainos.
Netrukus po to buvo pasirašyti pirmieji Minsko taikos susitarimai. Tačiau prieš tai Ukrainos teritorijoje vyko intensyvūs plataus masto mūšiai tarp Ukrainos ir Rusijos kariuomenių. Abi pusės patyrė ženklius nuostolius, ypač Ilovaiske. Sunku įvertinti tikslų žuvusių rusų skaičių, tačiau, sprendžiant pagal viską, į Rusijos miestus grįžo ne mažiau 150 krovinių su „200“ žyme. Šios informacijos nepavyko nuslėpti, ir žurnalistai tuomet aprašė susidariusią situaciją. Tačiau, daugelio nuostabai, nepriklausomiems tyrimams priešinosi ne tik oficialioji valdžia, tačiau ir žuvusių karių šeimos. Būtent iš Boriso Nemcovo šaltinių pavyko sužinoti, kad giminės gavo ženklų finansinį argumentą savo tylai išlaikyti – po 3 mln. rublių (apie 48 tūkst. eurų). Tuo pat metu jie pasirašydavo sutikimą dėl informacijos neviešinimo.
Antroji karstų banga užplūdo Rusiją 2015-ųjų sausį ir vasario pradžioje. Remiantis „Solidarnost“ turima informacija, tuo metu Ukrainos rytuose žuvo ne mažiau 70 Rusijos armijos karių. Tai buvo susiję su intensyviais mūšiais, jų tarpe ir netoli Debalcevo. Skirtingai nuo praėjusių metų, šįkart, prieš išvykdami į Donbasą, Rusijos kariai oficialiai nutraukdavo kontraktą su kariuomene, reikalaujant vadovybei. Tokiu būdu buvo bandoma nuslėpti Rusijos kariuomenės dalyvavimą kariniuose veiksmuose, pateikiant šiuos asmenis kaip „savanorius“. Dalinių vadams „davus garbės žodį“ rusų kariai buvo įtikinti, kad jiems susižeidus ar žuvus, jų giminės gautų pinigines kompensacijas, panašias į tas sumas, kuriomis Rusijos valdžia tildė žuvusiųjų gimines praėjusiais metais.
Tačiau pasirodė, kad praktiškai niekas iš giminaičių šių kompensacijų negavo. Dalinių vadai tik skėsčiojo rankomis ir siūlė „klausti aukščiau“. Oficialiai kreiptis dėl kompensacijų nebuvo kaip, nes formaliai žuvę kariai jau nebuvo laikomi tarnaujančiais kariuomenėje.
Giminės pradėjo reikšti nepasitenkinimą ir ieškoti teisininkų, kurie galėtų apginti jų teises (būtent dėl to informacija ir pasiekė Borisą Nemcovą). Tačiau viešai kalbėti jie baiminasi, nes prieš išsiunčiant karius į Ukrainos teritoriją iš jų buvo surenkami parašai dėl informacijos neviešinimo. Pasak B. Nemcovo šaltinių, garsioji septynių vaikų mamos Svetlanos Davydovos bylą dėl „tėvynės išdavystės“ buvo skirta būtent tų giminaičių, kurie galvojo susisiekti su žurnalistais, perspėjimui. Teigiama, kad šis pavyzdys dažnai buvo pateikiamas, kai žuvusio Ukrainoje kario giminės užsimindavo apie galimą žūties aplinkybių paviešinimą žiniasklaidai.
„Solidarnost“ surinkus šiuos duomenis, buvo atsidurta aklavietėje. B. Nemcovo šaltiniai, nors ir sunkiai, tačiau sutinka bendrauti neformaliai. Tačiau perduoti kokius nors dokumentus jie bijo. Dar labiau jie bijo kalbėti viešai. Daugelis giminaičių susiduria su nuolatiniu spaudimu, ir jie bijo ne tik galimos baudžiamosios bylos jų atžvilgiu, tačiau ir fizinio smurto. „Jeigu jau B. Nemcovą prie Kremliaus sienų sušaudė, tai mums iš Ivanovo gali išvis bet ką padaryti. Niekas net nepastebėtų,“ – cituoja šiuos žmones Ilja Jašinas. Netgi reikalauti jiems priklausančių išmokų giminaičiai nelabai trokšta: gyvybė ir sveikata brangiau.
Tačiau Ilja Jašinas rankų nenuleidžia. Jo teigimu, visų šių sunkumų buvo tikėtasi, jiems ruoštasi, ir darbas su ataskaita dėl to nesustos. Teksto paruošimas jau pasiekė „finalinę stadiją“, o pati ataskaita ruošiama publikuoti balandį.
