Kaip ir kasmet, festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ iš žiūrovų pareikalaus nemažai pavasariškų vakarų – prasidėjęs gegužės 3 d., tęsis iki gegužės 12 d., programą paskleisdamas Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir Menų spaustuvės erdvėse.
Pirmąjį festivalio vakarą, po sveikinamųjų festivalio meno vadovo Audronio Imbraso, kultūros viceministro Gintaro Sodeikos ir Vilniaus vicemero Artūro Liudkovskio kalbų, du savo spektaklius pristatė jau daugiau nei pusšimtį metų egzistuojanti Švedijos šiuolaikinio šokio trupė „Cullberg Ballet“. Savo istoriją ši trupė sieja su choreografų Birgit Cullberg ir Matso Eko kūryba, o nuo 2003 m. jai vadovauja choreografas Johanas Ingeris – festivalį pradėjusių kūrinių autorius.
Prieš trejetą metų sukurtiems kūriniams būdingas principinis pasakojamųjų, mintis iliustruojančiųjų elementų atsisakymas, abstrakti plastinių idėjų sklaida, minimalistinis muzikinis ir scenografinis fonas. Abiejų veikalų muzikos autorius Stefanas Levinas sukūrė besvorį, kiek monotonišką garsų audinį, kuris po kurio laiko nebesiduoda atgaminamas, prisimenamas, susiejamas su kokiomis nors emocinėmis spektaklių būsenomis. Plastinis dviejų kūrinių – „Negro con Flores“ ir „Tarytum“ – pavidalas skirtingas, skirtingos režisūrinės priemonės, kitokie atskirų šokio, apšvietimo, scenografijos elementų derinimo būdai.
Pirmasis spektaklis „Negro con Flores“ ištesi pavadinimo pažadą – tarp penkių artistų vienas yra juodaodis, po kurio laiko pasirodantis su dirbtinių rožių puokšte. Visiems „Cullberg ballet“ artistams būdinga puiki fizinė parengtis, psichologinė koncentracija, neleidžianti judesiais ir veidais atspindėti jausmų ir šitaip imituoti vidinio personažų gyvenimo – svarbiausia yra puikiai valdomo kūno kalba, artikuliuojama su choreografo pagalba ir pačių šokėjų pastangomis. Nors tetrukęs 35 minutes, kūrinys atrodė kiek nekoordinuotas, stokojo vidinio ritmo, galinčio prikaustyti dėmesį ir jo nepaleisti. Gretutinių elementų pasirodė per daug, su šokėjais konkuravo kairėje scenos pusėje pastatytas televizorius, taip pat ir skirtingi apšvietimo šaltiniai – iš viršaus nusileidžiantys šviestuvai bei neoninė lempa, tai traukiama palei grindis, tai nešiojama šokėjų.
„Negro con Flores“
Vis dėlto šviesos šaltiniai padėjo sukurti ne vieną plastišką, vaizdingą reginį, formavo tam tikrą intrigą, kuri, kad ir nutolinusi nuo pavadinimo semantikos, žadino vaizduotę ir blaškė nuobodulį. Gėlės scenoje dažniausiai sukuria keliaprasmę grožio iliuziją – ypač šiame spektaklyje, kai grėsmingai apglėbusios šokėjų veidus, viena paskui kitą susmigo į grindis. Dinamikos suteikė ir audringai scenoje besiblaškantis šviestuvas, metantis šešėlius ant galinės uždangos, šviesos liežuviais glostantis ir psichodeliniame transe panirusius žiūrovus, o pabaigoje ant šokėjos krūtinės kabanti melsvai švytinti lempa, kartu artėjanti ir gęstanti, sukūrė poetiškai apibendrintą spektaklio finalą.
Po pertraukos parodytas „Tarytum“ pasirodė įdomesnis, plastiniu požiūriu vieningesnis, galbūt labiau įprastas, bet patrauklus išradingomis choreografinėmis idėjomis, kurias spektaklio autoriui įgyvendinti padeda trylika šokėjų. Skirtingų faktūrų, jie juda itin tiksliai – ir po vieną, ir drauge sukuria nenutrūkstamos plastinės kaitos įspūdį, pateisindami šokėjų vardą – jie jaučia vienas kitą, matematiškai tiksliai reaguoja, atlikdami didelio dėmesio ir savitarpio darnos reikalaujančias kombinacijas. Scenoje besiskleidžiančias judesių grupes savaip reguliuoja vienintelis scenografinis objektas – juoda, blyškiai švytinti siena, besisukanti aplink savo ašį, sceną dalinanti tai skersai, tai išilgai, tai įstrižai. Iš pradžių energingai ėję ratu po vieną, netrukus šokėjai virto dinamiška mase, pakeliui priglaudžiančia ar atskiriančia pavienes šokėjų figūras, suformuojančia energingą plastinį gaivalą – kaip kontrastą individui ar asmenybei.
Emociniu požiūriu atsainiame kontekste įvestas kalbantis personažas tiksliai įvardijo choreografo užmojus spektakliu kalbėti apie žmogaus ir jo aplinkos ryšius, arba jų nebuvimą. Santykiai tarp žodžio ir judesio pabrėžtinai nesimezga – kokios šmaikščios ir anekdotinės nuotrupos bepasigirstų, šokėjai lyg apduję, visiškai nereaguoja į juos kalbinantį kolegą; tačiau spektaklio ir žiūrovų ryšys iškart tampa intensyvesnis, sėdintieji salėje gaudo frazių nuotrupas ir juokiasi iš jomis nusakomų absurdiškų situacijų.
Kalbą choreografas naudoja ir kaip nesusikalbėjimo priemonę – kai viens su kitu rėkdami nesuprantamai aiškinasi du pirmame plane atsidūrę personažai.
„Tarytum“ finalas – ypač energingas „vieno“ ir „daugelio“ susidūrimas. Besisukanti juodoji siena, lipte aplipusi šokėjais, stumia kitoje pusėje likusią vienišą figūrą – kartą, antrą, trečią, kol galiausiai ši nebepasirodo, o spektaklio veikėjus ir žiūrovus atskiria nurimusi, mįslingai ir blyškiai tebešvytinti siena.
Švedų šokėjus sveikino artipilnė Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžioji salė, sutraukusi daugybę šiuolaikinio šokio profesionalų, kurie entuziastingais ištobulintais šūksniais sveikino „Cullberg ballet“ artistus ir choreografą, kuris, po spektaklio išėjęs nusilenkti, buvo apdovanotas ir didoku Švedijos vėliavos spalvomis švytinčiu paketu.
Michailo Raškovskio nuotraukos
