Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius pastebi, kad biokuro rinkoje veikia ir privatūs tiekėjai, ir Valstybinė miškų urėdija, valdanti šalies miškus. Iš esmės, ji šiuo metu yra žaliavos biokurui gaminti tiekėja, o ne gamintoja.
„Yra planai, galvojimai, ar reikėtų iš žaliavos tiekėjo tapti gamintoju. Šiuo atveju Generalinė urėdija galėtų būti ne tik žaliavos tiekėja, bet ir gamintoja. Tokiu būdu rinkos reguliacijos efektas atsirastų dėl to, kad atsirastų valstybinis žaliavos tiekėjas į rinką.
Akivaizdu, kad biokuro kaina šoka, įtakoja ir gamybos kaštus. Daugelis savivaldybių ir šilumos ūkių, tikėjusių, kad atsisakę dujų nueis prie biokuro ir atpigins šilumą, yra spąstuose.
Matome tam tikrą reguliacinį elementą ir valstybės reguliavimą. Taip, galbūt nepatogu, kad valstybė ima lįsti į rinką, bet tai neįprasta situacija“, – kalba M. Sinkevičus.
Darosi akivaizdu, kad visos galimybės iš valstybės pusės dar nėra išnaudotos.
Vilniaus vicemero Valdo Benkunsko akimis, paskutiniuosius dvidešimt metų energetikoje buvo siekiama pereiti nuo iškastinio kuro link biokuro, atsinaujinančių energijos šaltinių.
„Akivaizdu, kad Lietuvoje turint daug miškų, daug žaliųjų plotų, biokuro turime turėti didesnę gamybą, kad rinka būtų realiai veikianti, kad sąnaudos būtų realios, bet nepritemptos prie dujų kainos.
Jei artimiausiais metais ar mėnesiais neišsispręs padėtis su dujomis pasaulinėje rinkoje ir biokuro rinka toliau eis tokiomis kainomis, man atrodo, valstybės intervencija į šią sritį yra neišvengiama“, – sako V. Benkunskas.
Svarstoma, kad šiuo metu biokuro kaina neatitinka kaštų ir pelno. Anot Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidento Valdo Lukoševičiaus, biokuras brango tris kartus, kai kitų kaštų brangimas nebuvo toks didelis.
„Jei Valstybinė miškų urėdija įsijungs su didelėmis apimtimis į šią rinką, tikėtina, kad ne tik šiuo metu gali sumažinti biokuro ir šilumos kainas, bet ir ilguoju laikotarpiu užtikrinti stabilumą ir tiekimo patikimumą“, – teigia V. Lukoševičius.
Kiti galimi sprendimai šildymo kainoms mažinti galėtų būti renovacija ir vamzdynų bei kitos šildymo infrastruktūros atnaujinimas, kad šilumos būtų prarandama kuo mažiau.
„Prarandame šilumą vamzdynuose, kuri iki šiol buvo labai pigi. Vienas centras už kilovatvalandę kainavo biokuras. Jei tą šilumą prarandi, tai finansiniu požiūriu nebuvo didelės įtakos. Tačiau šiandien, kai biokuras pabrango iki keturių–penkių centų už kilovatvalandę, net jei nedaug šilumos prarandama, tai kainuoja“, – sako V. Lukoševičius.
Šiuo metu apie 40 proc. vamzdynų Lietuvoje yra pakeista ir modernizuota. Likusi dalis – seni.
„Jie dar yra pakankamai stiprūs, jų keitimas ekonomiškai neapsimoka. Jie dar nėra tokie susidėvėję, kad juos reikėtų keisti. Vien šilumos taupymas nesuteikdavo prielaidos juos keisti, nes tokia investicija neatsipirkdavo“, – kalba V. Lukoševičius.
Laidą „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį–ketvirtadienį 19:30 per TV3 televiziją ir naujienų portale tv3.lt!
O dėl biokuro, puikiausiai galima panaudoti nulūžusias šakas, nuvirtusius medžius, žabų pririnkti galima daug ir greitai - nors skelbk akciją "Darom". Suprantu, kad yra transportavimo, apdorojimo kaštai, bet bent keliems mėnesiams galima gi paskirti finansavimą, net ne finansavimą - mokestines lengvatas ir žmonės patys viską padarys.
