„Politikų“ ir „valdžios“ apskritai kritika, priešpastatant juos verslui ir biurokratijai, yra vienintelė įžiūrima V. Adamkaus pranešimo ašis.
Deja, jokio kitokio pavadinimo, rašydamas apie šalies prezidento Valdo Adamkaus metinį pasisakymą, sugalvoti nepajėgiau – po bergždžio pernykščio ekscelencijos pasirodymo, jo kalbas, regis, beliko tik numeruoti, tačiau...
Praėjusių metų pranešimas, kurio būtų galėję ir nebūti, dar kėlė kažkokias emocijas ir politines aistras. Eiti jo pastraipomis ir tada nesinorėjo, tačiau dar buvo mėginama lyginti jį su ankstesniaisiais, kažkuo stebėtis. Tuomet gūžčiojome pečiais ir mėginome klausti – kur per metus iš prezidento prioritetų lauko dingo oligarchijos įsigalėjimo grėsmė, kurią jis pats taip aiškiai akcentavo užpernai. Ten buvo daugybė padrikos ir abstrakčios kritikos visiems ir niekam. Buvo nesugebėjimas ar nenoras pasiūlyti išeičių tuomet, kai demokratijos garanto ir moralinio autoriteto akivaizdoje (ir beveik jo vardu) iš Seimo buvo galutinai atiminėjama teisė kontroliuoti jėgos struktūras bei biurokratiją. Tai buvo sėkmingai padaryta. Tai, kad toks niekutis, kaip Valstybės saugumo departamentas, kurio vadovybę skiria ir atleidžia ne kas kitas, o šalies vadovas, virto kažkokių interesų įkaitu, V. Adamkus pakartoja jau antrą kartą. Kalti, žinoma, visi kiti. Kalčiausi – kažkokie bevardžiai ir paslaptingi „politikai“.
Būtent „politikų“ ir „valdžios“ apskritai kritika, priešpastatant juos verslui ir biurokratijai, yra vienintelė įžiūrima šio pranešimo ašis. Politikų, prezidento skaitytame ir dievai žino kieno rašytame pranešime, siūloma daugiau prie to nebeprileisti. Ką gi kita demokratijos ir Konstitucijos požiūriu gali reikšti toks samprotavimas:
„Manau, metas imtis įgyvendinti Valstybės gynimo tarybos siekį sukurti integruotą grėsmių vertinimo ir nacionalinio saugumo prioritetų formulavimo sistemą, kuri užtikrintų veiksmingą svarbiausių valstybės saugumu besirūpinančių institucijų bendradarbiavimą.
Sektinu pavyzdžiu, kaip, remiantis vidiniais ištekliais, o pirmiausia – bendru sutarimu, tobulinti sistemą, laikau krašto apsaugos sistemoje vykdomą gynybos reformą. Pertvarkos dėka mūsų kariuomenė sėkmingai didina savo galias šalies viduje, prisideda prie euroatlantinio saugumo užtikrinimo, vykdo kitas taikos meto užduotis“, – skaitė prezidentas.
Kokių kariuomenės galių šalies viduje stiprinimas yra reikalingas ir kokiais, tiesą sakant, sumetimais? Ar patariamasis organas – Valstybės gynimo taryba – patarė pasirūpinti, kad grėsmėmis nacionaliniam saugumui viešojoje erdvėje „niekas nebemanipuliuotų“? Jei taip, tai gal viešojoje erdvėje, atitinkamu metu, matysime „Gulbių ežerą“? Sovietų imperijos agoniją prisimenantieji žino, ką tai reiškia.
„Didelį atgarsį ir susirūpinimą visuomenėje sukėlė Valstybės saugumo departamento veiklos tema. Tačiau ji buvo gvildenama tik viešai komentuojant nacionalinio saugumo būklę santykių tarp institucijų kontekste arba ginant siaurus partinius interesus“, – buvo skaitoma toliau.
Būtent „politikai“ ir „valdžia“ – be pavadinimų, pareigų ir vardų yra esą kalti, kad V. Adamkui pradeda atrodyti, jog žmonės nepasitiki valstybe. „Verslo, iniciatyvių ir darbščių žmonių dėka toliau judame link Europos Sąjungos ekonominio išsivystymo vidurkio”, – teigiama pranešime.
Kliūtimi progresui ir gerovei, kurią šaliai kantriai neša biurokratijos ir verslo bendradarbiavimu dabar perkrikštyta oligarchija, išvadinti politikai – nesureagavo. Nebesugebėjo. Užsiėmė jų nuožiūrai paliktais reikaliukais ir linksmino vieni kitus bei tautą: gynė „politinį kalinį“ V. Uspaskichą, rodė pirštu vieni į kitus ir sakė, kad tai „jus kritikavo prezidentas“. Net negalvodami už ją balsuoti, siūlė N. Steiblienei balotiruotis į Seimo vicepirmininkes.
Ko savo laiku nepavyko padaryti akmenimis ir metaliniais strypais apsiginklavusiems Maskvos kurstytiems „Jedinstvo“ smogikams, puikiausiai įvykdė savo egzistavimą dabar viešai neigiantys „valstybininkai“. Be šturmo ir viešo kraujo praliejimo iš Seimo atimta valdžia. Jis beveik grąžintas į LTSR laikų Aukščiausiosios Tarybos būklę ir jo paskirtimi vėl tapo įforminti tai, dėl ko susiderama kažkur kitur. Pavyzdžiui, patvirtinti kokias nors SODROS mokesčio „lubas“ ar kitas prezidento siūlomas lengvatas turtingiesiems. O daugiau belieka žaisti – kol kas dar politiką, o vėliau, kai bus galutinai depolitizuoti, gal tiesiog ims mėtytis pagaliukais. Jei pranešimo esmė tokia – geriau jo nebūtų buvę.
