Prancūzijos dienraščio „Liberation“ žurnalisto Vilio de Devino (Willy Le Devin) straipsnis „Šiauliuose galima svajoti tik apie krepšinį“ sulaukė audringos reakcijos. Žurnalistas, Šiaulius pavadinęs „nepaprastai niūriu miestu“ su aptriušusiais sovietiniais blokiniais namais ir surūdijusiais garažais, sako nenorėjęs nieko įžeisti — straipsnį rašė su humoro doze.
Reakcija nustebino
— Jūsų straipsnis apie Šiaulius nuskambėjo plačiai, buvo išverstas į lietuvių kalbą ir daug komentuotas. Tikėjotės tokios reakcijos?
— Esu labai labai nustebęs! Išankstinis sumanymas buvo parašyti humoristinį straipsnį, nes laikraštyje „Liberation“ dažniausiai šmaikščiu stiliumi rašome apie miestus, žaidėjus. Neišskirdami ir Prancūzijos krepšininkų. Todėl reakcija į šį straipsnį labai, labai nustebau.
— Ar po tokios reakcijos rašytumėt dar vieną „humoristinį“ straipsnį apie Lietuvą?
— Ne, nes reakcija buvo tūžminga.
Aš pažįstu Baltijos šalis, žinau jų istoriją. Esu gyvenęs Estijoje, Vilniuje, Kaune.
Sukūriau blog'ą apie Estiją, keletą straipsnių apie šią šalį rašiau „Liberation“.
Pernai Prancūzijos televizijai kūriau dokumentinį filmą apie Kauno IX fortą. Jame per Antrąjį pasaulinį karą buvo patekę ir žydų iš Prancūzijos. Kauną gerai pažįstu: Lietuvoje praleidau pusmetį.
— Ar manote, kad lietuviai neturi humoro jausmo?
— Suprantu, kad lietuviai gali būti nusivylę dėl šio straipsnio. Gal jis kiek ciniškas.
Aš matau, kokie lietuviai laimingi, organizuodami šį čempionatą. Man patinka Lietuva. Ypač Vilnius.
Dabar aš labai nusivylęs (juokiasi — red. past.).
— Tekste rašote, kad „Prancūzų krepšininkams pasivaikščiojimai prieš rungtynes visai nebus panašūs į pasivaikščiojimą po rojų.“ Ką pirmiausia keistumėte Šiauliuose?
— Manau, tai klausimas šiauliečiams.
Nustebino picos kainos
— Šiauliuose buvote apsistojęs palapinių miestelyje. Kodėl?
— Man patinka susitikti su įvairių tautybių žmonėmis. Palapinių miestelyje gyveno ukrainiečiai, vokiečiai, italai... Nebuvo tik Izraelio atstovų. Įdomu bendrauti skirtingomis temomis: ne tik apie krepšinį, bet ir apie politiką.
— Mieste praleidote daugiau nei savaitę. Ką nuveikėte be krepšinio?
— Buvome „Martini“, „Pegasas“, „Mega“, „Kapitonas Morganas“, „Arkos“ (pavadinimus išvardija neužsikirsdamas). Šaunu.
Šiauliuose prancūzams gana pigu. Labiau nei alaus kainos nustebino picos kainos. Prancūzijoje pica kainuoja apie 10 eurų, o čia — pigybė. Puikumėlis!
Savaitgalį nuėjome aplankyti kapinių: labai graži vieta. Keletas prancūzų žurnalistų automobiliu važiavo į Klaipėdą. Kitų planų neturiu, nes darbo — daugybė.
Vykstu į Vilnių ir, galbūt, į Kauną. Vilniuje prancūzų laukia rungtynės su Lietuva, Turkija, Ispanija. Patekti į Kauną bus labai labai sunku.
Žavi meilė krepšiniui
— Prieš išvykdamas gal apie Šiaulius pasakysite ir kažką teigiamo?
— Oras dabar labai puikus (kvatoja). Buvome klubuose, baruose, susipažinome su šiauliečiais. Bendravome su meru. Arena neįtikėtina. Moderni ir labai graži.
Bet kai pirmą dieną atvykome, lijo, buvo šalta, nuotaika prasta (juokiasi).
— Kokia pirmoji mintis šaus į galvą apie Lietuvą, kai, grįžęs į Prancūziją, išgirsite žodį „Lietuva“?
— Lietuviai yra nepaprastai išprotėję dėl krepšinio! Neįtikėtina! Čia žmonės galvoja apie krepšinį, žiūri krepšinį, žaidžia krepšinį. Man tai itin patinka, nes aš irgi labai myliu krepšinį. O Prancūzijoje ši sporto šaka nėra labai populiari.
Pas mus numeris vienas — futbolas. Paskui rikiuojasi tenisas, regbis, bet — ne krepšinis.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
