Romano „Prancūziškas testamentas“ autoriaus Andrei`aus Makine`o gerbėjus pasiekė dvi džiugios naujienos: knygynuose pasirodęs romano tęsinys „Žako Dormo žemė ir dangus“ ir žinia, jog rašytojas vasarį atvyks į Vilnių.
Šis nuo 1987 m. Paryžiuje gyvenantis sibirietis leidėjus bei skaitytojus apstulbino ne tik savo prozos įtaiga, bet ir tuo, jog rašo prancūziškai. 1995 m. „Prancūziškas testamentas“ tapo išskirtine sensacija pelnydamas du iš penkių reikšmingiausių literatūros apdovanojimų - Goncourtų ir Medici premijas. Šiandien prancūzai ši rusą jau laiko vienu talentingiausių savo šalies šiuolaikiniu rašytoju.
Belaukiant Andrei`aus Makine`o viešnagės Vilniaus Knygų mugėje siūlome išsamiau susipažinti su rašytojo mintimis.
Apie rašytojo darbą:
„Rašant knygą iškyla eilė grynai techninių momentų, kurie gali tapti spąstais. O kalbant apie kūrybinį procesą, tai jis visuomet yra kankinantis. Turite kaskart tai išgyventi savyje – jei skaitytojas turi patirti katarsį, tai pirmiausią jį turi patirti pats autorius. Atvirai kalbant, tai išties patogeninis procesas. Neatsitiktinai tiek daug rašytojų nusižudo. Net jei išoriškai mes ir ne kūkčiojame palinkę virš savo kūrinio, išvengti verksmo viduje dažnai negalime“.
Apie rašymą prancūzų kalba:
„Aš galvoju abejomis kalbomis. Žinau, jog žmonėms tai visuomet sukelia nuostabą, bet išties man nėra svarbu, kuria kalba aš rašau. Pradėjau nuo poezijos rašymo rusų kalba ir lygiai taip pat galiu vėl vieną dieną pradėti rašyti rusiškai, tačiau šiuo metu aš kreipiuosi į prancūzų auditoriją ir todėl rašau prancūziškai. (...) Turite suprasti, kad prancūzų kalboje yra 26 skirtingi laikai ir kad prancūzas gali valgyti, vaikščioti bei mylėtis šiose skirtingose laiko dimensijose. Tuo tarpu rusų kalboje mes teturime tris pagrindinius – būtąjį, esamąjį ir būsimąjį – laikus ir tai nulemia, kaip mes žvelgiame į gyvenimą“.
Apie šiuolaikinę Prancūziją:
„Prancūzija įžengė į trečiąjį tūkstantmetį būdama visai nepanaši į tą šalį, kurią įsivaizdavome žiūrėdami mūsų jaunystės prancūziškus filmus. Viskas pasikeitė tiek valstybiniu, tiek etniniu požiūriu. Žmonės gyvena kitaip, jie išsiugdė kitokius įpročius. Tačiau kertinės sąvokos, ant kurių statoma bet kuri civilizaciją, išliko. Jei šios kertinės sąvokos susvyruos, tai pranyks tautos dvasios konstanta. Tokiu atveju atsiras kažkokia arabiška-prancūziška civilizacija. Ir kodėl gi ne? Istorija jau yra mačiusi ispanišką-arabišką civilizaciją“.
Apie Prancūzijos literatūrinį elitą:
„Prancūzijoje yra maždaug dešimt intelektualų, kurie kontroliuoja diskusijas apie viską, kas vyksta literatūroje; jie yra
įsitvėrę pasenusių idėjų iš tų laikų, kai jie buvo jauni, iš 1968-ųjų, ir stumia lauk jaunesnius žmones su naujomis idėjomis. Atrodo, jog jie išties save vis dar laiko jaunaisiais radikalais, nors iš tikrųjų būtent jie yra isteblišmentas! Visa tai nepaprastai užšaldė literatūrinę kultūrą; o „Prancūziško testamento“ sėkmė nuvainikavo daugelio šių žmonių skelbtas teorijas. Kadangi aš kilęs ne iš šios kultūros, bet visgi ją taip gerai pažįstu, man tam tikra prasme buvo lengviau ją matyti aiškiai ir literatūrinis isteblišmentas pradžioje nežinojo, kaip mane vertinti“.
Apie gyvenimą Sovietų Sąjungoje:
„Homo Sovieticus“ yra mitas, klišė. Nepaisant mūsų dėvėtų kaukių, nepaisant fakto, jog atrodėme kaip pilka, tarsi britų karalienės Viktorijos laikų visuomenė, žmonės išsaugojo savo charakterius. Lygiai kaip Oscaras Wilde`as niekuomet nebuvo geru anglu“.
Apie kritiką:
„Apie mane buvo pasakyta viskas, kas įmanoma. Mane lygino su Tolstojumi, Proustu bei Čechovu. Kiti sakė, jog aš iš viso nemoku rašyti. Taigi, išties šiuo metu kritikai man rūpesčių nekelia, kadangi viską jau esu girdėjęs, pilną reakcijų spektrą. Iš tikrųjų į tai turi žvelgti su trupučiu ironijos. Laikas viską sudėlios į savo vietas“.
Aleksandras Knisaitis
