Valstybės veikėjams svarbu mokėti įžvelgti skirtumą tarp trumpalaikių interesų ir ateities reikmių. Ekonominė ir finansinė krizė stipriai sumažino lyderių gebėjimą numatyti tolimos ateities perspektyvas ir įvertinti galimas priimtų sprendimų pasekmes.
Ši pastaba sietina ne tik su ekonominiais dalykais. Ji tinka ir strateginiams sprendimams. Prancūzijos sprendimas šiais metais parduoti Rusijai „Mistral“ tipo desantinių laivų yra puiki to iliustracija.
Ar protinga apginkluoti šalį, kuri neteisėtai kišasi į kaimyninės Gruzijos reikalus ir neslepia ketinimų atkurti (savanoriškai ar prievarta) savo hegemoniją visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje?
Ar Prancūzijos veiksmai reiškia, kad, prisidengusi „strategine partneryste“ su Maskva, ji ketina atleisti Kremliui būsimus agresyvius karo veiksmus, kurie bus vykdomi, jeigu bus įgyvendinta praėjusį rugsėjį pradėta stambaus masto karinė reforma?
Mūsų lyderių ir daugumos Vakarų politikų argumentai yra tokie: ekonominė krizė palengva mažina Rusijos galią, dėl demografinių ir vietos problemų jai gresia žlugimas. Tad kodėl nepasiūlius Kremliui akivaizdžiai pelningo karinio bendradarbiavimo?
Europoje ypač juntama „strateginės partnerystės“ su Rusija pagunda. Mus vilioja tariamomis ypatingomis Rusijos rinkos perspektyvomis bei Vakarų Europos pramonės ir neišsivysčiusios, bet žaliavų turtingos Rusijos galimybėmis, papildančiomis viena kitą. Mes patikime, kad ekonominės krizės sukrėsta Rusija nebėra tokia pavojinga.
Šiuose argumentuose neatsižvelgiama į aplinką, kurioje gyvena Kremliaus vyrai.
Į vietos problemas jie atkreipia dėmesį tik tada, kai jos kelia grėsmę jų galingumui. Jie taip tvirtai laiko šalį savo gniaužtuose, kad naftos kainos turėtų dar labai ilgai kristi, kad Putino režimas susilpnėtų.
Kita vertus, krizė atveria Rusijos lyderiams didžiules galimybes siekti savo ambicijų užsienio politikoje. Tai greitina Jungtinių Valstijų smukimą, destabilizuoja gyvenimą daugelyje „artimojo užsienio“ valstybių ir leidžia Maskvai neutralizuoti negausų provakarietišką elitą, kuriam pavyko susivienyti ankstesniais metais.
Visiškai nesigrauždami dėl akivaizdžios V. Putino vidaus sistemos nesėkmės, Rusijos lyderiai kaip niekad yra vieningi siekdami savo neoimperinių tikslų ir vykdydami Vakarų Europos finliandizaciją.
Jų prioritetus akivaizdžiai rodo ir visai nesenas pavyzdys: vos tik vyriausybė pranešė dėl lėšų stokos atidedanti Rusijos Federacijos gyventojų surašymą, V. Putinas paskelbė, kad 15 milijardų rublių skiriama Rusijos karinėms bazėms Abchazijoje statyti.
Istoriniai precedentai turėtų išmokyti mus atsargumo. 1945 m. vasario mėn. Vakarų lyderiai Jaltoje nusileido Stalino reikalavimams, nes buvo įsitikinę, kad išsekusi Rusija pirmenybę teiks šalies atkūrimui, kad jai reikės kapitalo ir Vakarų technologijų, kad Maskvos politika bus labiau susitaikėliška. Tokių samprotavimų rezultatas – pusė Europos atiteko Stalinui.
Vienu klausimu dabartiniai Rusijos lyderiai nesiskiria nuo caro ar savo komunistinių pirmtakų: tikslą įtvirtinti savo galias jie kelia aukščiau už šalies piliečių gerovę.
Taigi, mes turime būti ypač atsargūs parduodami Rusijai puolamuosius ginklus: nebūdami budrūs, pasėsime būsimų krizių sėklą.
„Mistral“ tipo laivas labai padidins Rusijos laivyno kovines ir manevravimo galimybes. Per 2008 m. rugpjūčio mėnesį vykusį Rusijos ir Gruzijos karą toks laivas būtų leidęs Juodosios jūros laivynui įvykdyti savo misiją Gruzijoje per 40 minučių, o ne per 26 valandas“, – neseniai pareiškė Rusijos karinio laivyno vadas Vladimiras Vysockis.
Galiausiai perspėjimų jau turėjome užtektinai: Rusija dujas ir naftą naudoja kaip visos Europos įbauginimo instrumentą. Negalime neprotingai rizikuoti ir leisti Rusijai atnaujinti karinę grėsmę, kuri jau seniai šmėkščioja mūsų kontinente.
Françoise Thom dėsto istoriją Sorbonos universitete.
