Prancūzijos visuomenė turėjo daugiau laiko vystytis, todėl yra atviresnė pasauliui, naujoms idėjoms. Lietuviai daug metų buvo priversti kovoti už išlikimą, savo kalbos ir kultūros išsaugojimą. Tai ir yra didžiausias šių dviejų tautų skirtumas, teigia Prancūzijos ambasadorė Lietuvai Maryse Berniau.
Kauno technologijos universitete (KTU) simboliškai atidariusi Prancūzų kultūros centrą, M. Berniau tarp lietuvių ir prancūzų mato daugiau panašumų nei skirtumų. Ambasadorės teigimu, abi valstybes sieja noras gyventi demokratinėje visuomenėje, būti laisvais.
Kalbėdama apie frankofonišką kultūrą, Universiteto ir Prancūzų kultūros centro sinergiją, M. Berniau nepamiršo ir viso pasaulio dėmesį prikausčiusių įvykių Ukrainoje. Ambasadorė patikino, kad jei įvyktų dar viena panaši karinė agresija, ji nebūtų toleruojama ir jai būtų pasipriešinta.
Atidarėte KTU Prancūzijos kultūros centrą. Koks jausmas jus apėmė dalyvaujant tokiame svarbiame kultūriniame įvykyje?
Labai džiaugiuosi šiuo Centro, galima sakyti, atgimimu. Iki šiol 20 metų gyvavęs Robero Šumano centras skleidė frankofonijos kultūrą ir kalbą. Tačiau Prancūzijoje veikiantis R. Šumano fondas nebegalėjo jo finansuoti, todėl reikėjo ieškoti naujų sprendimų. Labai džiugu, kad atsirado geranoriškai nusiteikusių žmonių, atsiliepė Kauno technologijos universitetas. Šiek tiek pasikeitęs Centras išliks svarbia frankofoniškos kultūros sklaidos įstaiga Lietuvoje.
Iki šiol buvęs nepriklausomas, Centras tapo Universiteto dalimi. Kaip tai paveiks Prancūzų kultūros centro veiklą?
Tai yra labai glaudaus bendradarbiavimo pavyzdys. Šis Centras galės teikti pagalbą studentams, siekiantiems artimesnio santykio su šia kalba, prancūzų kultūros įvykiais. Universitetas ir Prancūzų kultūros centras vienas kitą papildys ir kartu eis į priekį. Tai puiki sinergija.
Labai svarbu, kad kalbų mokymus siūlantis Centras yra atviras visai visuomenei.
Kas sieja Prancūziją ir Lietuvą?
Pagrindinis mūsų bendras bruožas yra tai, kad esame europiečiai. Mus sieja tos pačios vertybės, lūkesčiai, norime gyventi demokratinėje visuomenėje, trokštame laisvės. Norime būti kartu ir matome abipusę buvimo kartu naudą.
Lietuviai yra labai prieraišūs, jiems labai svarbi jų kalba, kultūra. Iš Lietuvos istorijos žinome, kad lietuviai kovojo dėl savo kalbos išsaugojimo, kai buvo uždrausta lietuviškai spausdinti knygas.
Prancūzams kalba taip pat labai svarbi. Dažnai mūsų visuomenėje kalbama apie prancūzų kalbos išskirtinumą, prancūzų kultūrą ir norą ją skleisti. Manau, kad tai yra mūsų sąlyčio taškai.
Dažnai sakoma, kad prancūzai yra karšto temperamento, nuolat įsiveliantys į meilės istorijas, o lietuviai yra santūresni, konservatyvūs. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu?
Galima sutikti labai temperamentingų, išraiškingų, nuolat įsimylėjusių lietuvių ir konservatyvių, santūrių prancūzų. Manyčiau, kad reikėtų išskirti ne temperamentą, o atvirumą pasauliui, idėjoms.
Kiekviena tauta yra tam tikros istorijos vaisius. Mes turėjome daugiau laiko vystytis kaip visuomenė ir atsiverti kitiems. Jei pažvelgtume į Lietuvos istoriją, ji buvo labai vingiuota. Lietuva buvo okupuota kitų galingų šalių, o tai formuoja uždarą žmonių charakterį. Kad jis pasikeistų, kad žmogus atsivertų, reikia nemažai laiko – 40, 50 metų, o gal net viso amžiaus.
Pastaraisiais mėnesiais visų akys nukreiptos į Ukrainą. Ar sekate politinius įvykius ir kaip vertinate Rusijos karinius veiksmus, Krymo okupaciją?
Aš, kaip ir Prancūzija ir visa Europa, labai dėmesingai seku visus įvykius Ukrainoje. Veiksmai Kryme buvo nedviprasmiškai, labai griežtai pasmerkti. Prancūzija pareiškė, kad niekada nepripažins Krymo aneksijos.
Palaikome naują Ukrainos valdžią, kuri nori keisti šalį, vykdyti reformas, kad valstybė atsivertų kitokiam pasauliui, kad būtų kovojama su korupcija, kad būtų paisoma piliečių laisvės. Stengsimės padėti Ukrainai išeiti iš tokios sudėtingos situacijos. Tikime, kad ateis laikas, kai šioje šalyje įsivyraus ramybė.
Prancūzija ir visa Europa, jei dar būtų panašių agresijos veiksmų, jų netoleruos ir jiems pasipriešins.
