Rinka, kurioje sukasi žemdirbiai, perdirbėjai, prekybininkai ir vartotojai diktuoja vis griežtesnes sąlygas. Tie, kas nori išsilaikyti, turi joms paklusti ir pateisinti vartotojų lūkesčius. O ką daryti smulkiems gamintojams, kurie ne visada yra pajėgūs konkuruoti su rinkos milžinais? Kooperatyvas – viena iš išeičių.
„Dažnai girdžiu iš žemdirbių, kad jiems reikalinga pagalba. Mes esame pasiruošę tą pagalbą suteikti, tačiau ne viskas priklauso nuo valdžios. Reikalingi pačių žemdirbių sprendimai ir pastangos. Viena iš galimybių optimizuoti savo išlaidas ir didinti gamybą – tai kooperatyvai“, – sako žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė. Pirmieji kooperatyvai kūrėsi dar senovės Egipte, Babilone, Mesopotamijoje, 2–2,5 tūkst. metų iki mūsų eros. Paprastoji kooperacija – tai pirmoji ir paprasčiausia ekonominė forma, padedanti organizuoti darbą ir gamybą. Kooperacija vadovaujasi trimis pagrindiniais principais: savanoriškumo, sąžiningumo ir bendro turto naudojimo. Žemės ūkio technika yra pakankamai brangi, tad ne kiekvienas žemdirbys gali ją įpirkti, tačiau, jeigu ją įsigyja kooperatyvas, ji ne tik tampa pigesnė, bet ir atsiperka greičiau. Jeigu smulkiame ar vidutiniame ūkyje naudojamos modernios technologijos, auga tokio ūkio gamybos apimtys, taip pat ir ūkio pajamos. Vakarų Europoje, įprasta, kad kooperatyvams priklauso smulkieji ir vidutiniai ūkiai – tai viena iš galimybių išsilaikyti rinkoje ir gauti stabilias pajamas. O vienas iš uždavinių, keliamų kooperatyvams – tai apsaugoti nuo bankroto smulkius ūkius ir pasirūpinti, kad stambios bendrovės jų nesužlugdytų.
Prancūzijoje, kur žemės ūkis yra viena iš svarbiausių šakų, žemės ūkio kooperatyvas kuriamas tam, kad ūkininkai galėtų kartu (bendrai) naudotis įvairia žemės ūkio technika, kad pasiektų geresnių rezultatų, o jų pajamos augtų. 320 šalies kooperatyvų vienijanti organizacija Coop de France gali pasigirti 77 milijardų eurų apyvarta. Šioje šalyje kooperatyvo teisės buvo įtvirtintos 1995 metais, kooperatyvas – tai atskira organizacijos rūšis, kuri skiriasi nuo komercinių ar viešųjų įstaigų. Filapas Manžo (Philippe Mangin), kuris vadovauja Coop de France, yra pasakęs, kad Prancūzijos kooperatyvų sėkmę lemia gamintojų ir perdirbėjų suinteresuotumas dėl galutinio rezultato. Tiek ūkininkai, tiek bendrovių savininkai nori vartotojui pateikti geriausią produktą. Anot jo, kiekvienas kooperatyvo narys nori gauti daugiau pajamų, tad natūralu, kad stebi, kaip yra valdomas kooperatyvas, kokie sprendimai yra priimami. Pagrindinis asociacijos uždavinys – padėti kooperatyvams, apsaugoti jų interesus. Todėl šalia asociacijos veikia konsultavimo įmonės, tad, jeigu konkretus kooperatyvas susiduria su problemomis, jiems suteikiama profesionalių konsultantų pagalba. Coop de France neturi teisės pati rinktis savo narių, asociacija privalo į savo gretas priimti ir mažuosius, ir stambiuosius dalyvius. Įprasta, kad kiekvienas asociacijos narys susimoka narystės įmoką, taip padėdamas išlaikyti asociaciją.
Šiuo metu kapitalistinėse valstybėse žemės ūkio kooperatyvai tampa masine ekonomine organizacija ūkininkams. Kooperatyvų judėjimas Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Olandijoje ir Japonijoje apima beveik visą žemdirbių bendruomenę. Prancūzijoje kooperatyvams priklauso apie 80 proc. žemdirbių. Pasaulinė patirtis parodo, kad smulkiesiems žemdirbiams, kurie gamina nedaug produkcijos, kooperatyvai tampa garantu, užtikrinančiu sklandų bendradarbiavimą rinkoje.
