„Jei patinka skaičiuoti, patarčiau rinktis tik techniškuosius mokslus. Dabar yra labai palankus metas juos studijuoti, nes inžinieriams, technologams darbdaviai siūlo tokius atlyginimus, kokių darbuotojai net nesitiki“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas.
Jis pabrėžia, kad specialistų trūkumas yra pagrindinis Lietuvos pramonės plėtros stabdis. Nauji kvalifikuoti darbuotojai ypač laukiami tekstilės, chemijos, metalo apdirbimo įmonėse. Jose atlyginimai gali siekti net 10 tūkst. ir daugiau litų.
Darbdavių apklausos rodo, kad labiausiai jų vertinama techniškųjų mokslų aukštoji mokykla yra Kauno technologijos universitetas (KTU).
Pokalbis su S. Besagirsku – apie Lietuvos pramonės perspektyvas, geresnes karjeros galimybes Lietuvoje, priežastis, kodėl jaunimas vengia inžinerinių studijų, ir LPK kartu su KTU rengiamas ekskursijas į gamybos įmones ir Universiteto laboratorijas.
Šimtaprocentinės įsidarbinimo galimybės
– Kokias specialybes patartumėte rinktis abiturientams, norintiems baigus universitetą dirbti toje srityje, kurią studijuos 4 ar daugiau metų?
– Jei žmogui patinka skaičiai, siūlyčiau rinktis techniškuosius mokslus. Kitose srityse konkurencija yra didelė ir konkuruojama dėl mažų atlyginimų. Jei nori save realizuoti ir uždirbti gerus pinigus, geriausia rinktis inžinerines specialybes, nes inžinerija yra sparčiausiai besivystanti sritis.
Techniškųjų mokslų studijoms skiriant pakankamai laiko ir pastangų, 100 proc. galima susirasti darbą pagal specialybę ir Lietuvoje, ir užsienyje. Palyginimui, tik apie 5-10 proc. kitas mokslo sritis studijavusiųjų dirba ir realizuoja save pagal įgytą specialybę.
Dabar yra labai palankus metas stoti į inžinerines specialybes, nes jos yra nepopuliarios. Todėl darbdavys yra pasiruošęs mokėti gerokai daugiau nei darbuotojas tikisi.
Stereotipai apie purvinas gamyklas – pasenę
– Nors nuolat kalbama apie technologų trūkumą, jaunimas nelabai noriai renkasi technologines studijas. Galbūt tai susiję su stereotipais apie beviltiškai nuobodų inžinierių darbą prie staklių, tepaluotas rankas, triukšmą ir kenksmingas darbo sąlygas gamyklose?
– Taip, tai susiję. Daugeliui gamykla asocijuojasi su vergo tipo nusmurgusiais, piktais, nelaimingais darbininkais, dirbančiais juodus darbus, tačiau taip jau seniai nėra. Moderniose gamyklose yra švaru, saugu, puikios darbo sąlygos, darbuotojai gamybos procesus valdo planšetiniais kompiuteriais.
– Kodėl tuomet jaunoji karta vengia inžinerinių studijų?
– Žmonės paprastai renkasi tą, ką mato. Ką jie mato eidami gatve? Bankus. Vadinasi, noriu būti bankininku, nes bankininkai yra turtingi. Tačiau vaikai nežino, kad turtingi yra tik bankų vadovai, o sėdintys už langelio ir aptarnaujantys klientus darbuotojai tikrai netrykšta džiaugsmu. Pats 10 metų esu pradirbęs banke ir žinau, kad tai nėra svajonių darbas. Nebent esi visai nekūrybiškas.
Matoma ir aptarnavimo sfera – picerijos, kavinės, bet jos labiau asocijuojasi su studentavimo metais, o ne darbine ateitimi. Dar „išlenda“ advokatai, nes yra matomi televizijoje per kriminalines naujienas. Jie atvažiuoja prabangiomis mašinomis, o tai reiškia, kad gerai gyvena.
O pramonė nei gerąja, nei blogąja prasme yra nematoma, jos mokinių galvose tiesiog nėra, todėl daugelis ir renkasi socialinius, humanitarinius, o ne technologinius mokslus.
Moksleiviai susižavi pramone
– Galbūt moksleiviams apskritai nebeįdomi gamyba?
– Vesdamas paskaitas moksleiviams, klausiu, ką jie mano apie pramonę Lietuvoje. Jie atsako, kad pramonės Lietuvoje nėra. Tada klausiu, ar žino, pavyzdžiui, bendroves Šiaulių „Rūta“, „Orlen Lietuva“, elektromobilius gaminančią „Elintą“, Vakarų laivų gamyklą, kuri pirmoji pasaulyje pradėjo gaminti laivus su ekologiškais biodyzeliniais varikliais, „Omniteksą“ iš pieno pluošto gaminantį drabužius, „Garlitą“, drabužių gamyboje naudojančią nano technologijas, ir daugelį kitų šalyje veikiančių garsių, inovatyvių įmonių. Tada moksleiviams atsiveria akys ir jie klausia: „Ar tikrai tai yra Lietuvoje?“.
Kartu su KTU pradedame vykdyti projektą, pakviesdami moksleivius ir mokytojus vykti į ekskursijas po įmones, Universiteto laboratorijas. Šios išvykos yra labai sėkmingos, nes daugelis vaikų „užsikabina“ būti inžinieriais, technologais, tekstilininkais.
– Kokios algos jie galėtų tikėtis?
– Lietuvoje tik ką baigusiam naujam specialistui dažniausiai mokamas minimumas. Po dvejų trejų metų, kai darbuotojas pradeda generuoti pridėtinę vertę įmonei, įvyksta jo atlyginimo šuolis.
Užsienyje patrauklu, kad naujas žmogus gauna iš karto didesnį atlyginimą, tačiau jo karjeros galimybės yra gerokai mažesnės, o atlyginimo didėjimo kreivė yra arba tiesi, arba vos kylanti į viršų.
Jei žmogus orientuojasi į ilgalaikę perspektyvą konkrečioje srityje (nebūtinai toje pačioje įmonėje), patrauklesnės karjeros sąlygos yra Lietuvoje.
Bendradarbiauja su Juozu Statkevičiumi
– Kurios pramonės šakos Lietuvoje yra gerai išvystytos ar perspektyvios, t.y. į kurias vertėtų dairytis techniškuosius mokslus pasirinkti norintiems žmonėms?
– Lietuvos pramonė turi penkis subsektorius – chemijos, inžinerinė, maisto, medžio apdirbimo ir tekstilės pramonė – ir visi jie neblogai gyvuoja, tačiau jų plėtrai labai trūksta inžinierių technologų. Pavyzdžiui, jie itin paklausūs chemijos pramonėje. Atlyginimai joje yra labai panašūs į mokamus analogiškose užsienio bendrovėse.
Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas yra ir pagrindinis inžinerinės metalo apdirbimo pramonės plėtros stabdis. Įmonių, gaminančių komponentus tokiems automobilių gamintojams kaip „Volkswagen“, „Jaguar“, vadovai sako sutinkantys darbuotojui mokėti ir 10 tūkst. litų, kad nereikėtų atsisakyti 5 ar 10 milijonų vertės projektų.
Kalbant apie maisto pramonę, didelė problema yra regioniškumas. Nors regionuose esančios įmonės gali mokėti netgi daugiau nei Vilniuje ar Kaune esančios įmonės, tačiau studentai nelabai nori keltis gyventi ar kasdien važinėti, pavyzdžiui, į Šiaulius. Šiame mieste įsikūrusi bendrovė „Rūta“ ketina kitąmet atidaryti naują laboratoriją, kuriai ieško vadovo, laborantų.
– Minėjote, kad Lietuvoje nepelnytai nuvertinta yra ir tekstilė?
– Iš tiesų, labiausiai nepelnytai nuvertinta mūsų šalyje yra tekstilės pramonė. Šioje pramonės šakoje yra labai inovatyvių įmonių, pavyzdžiui, „Garlita“, „Omniteksas“, kurios siūlo labai įdomų darbą, didelius atlyginimus, bet yra ir bendrovių, kurios tiktai pardavinėja darbo jėgą ir moka minimalius atlyginimus. Žiniasklaidoje, viešoje erdvėje kažkodėl yra akcentuojamos būtent pastarosios įmonės.
Tai devalvuoja tekstilės, kaip pramonės šakos, populiarumą, nors mano minėtos inovatyvios bendrovės bendradarbiauja su geriausiais dizaineriai, pradedant Juozu Statkevičiumi, Ramune Piekautaite ir baigiant užsienio dizaineriais. Jei žmogus rodo didelę iniciatyvą ir turi ne mažesnę 5 metų patirtį, tai tekstilės pramonėje ir 10 tūkst. litų atlyginimas nėra riba.
Tekstilininkai pabrėžia, kad dabartiniai darbuotojai yra priešpensinio ar pensinio amžiaus ir nėra kam juos pakeisti. Kartu su KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetu dirbame tobulinant studijų programas (Tekstilės inžinerija, Aprangos mados inžinerija), tačiau vis dar yra nedaug stojančiųjų, nors tekstilės specialistų paklausa yra didžiulė.
Didžiausia problema, kad Lietuvoje nėra profesinio orientavimo, todėl tekstilė ir kitos pramonės šakos nėra populiarios.
Inovacijų variklis – dizainas
– Paminėjote dizainą. Tai taip pat labai paklausi specialybė?
– Nors dizainerių Lietuvoje lyg ir pakanka, bet dizaino galimybės dar tikrai nėra išsemtos. Užtenka paminėti „Apple“ ir ne „Apple“ gaminius, kad suprastume, kiek daug lemia produkto dizainas.
Teko kalbėtis su Suomijos universitetų atstovais, kurie sakė, kad pagrindinis inovacijų variklis šioje šalyje yra būtent dizainas, nes technologijos taip greitai nesivysto. Suomiai sugeba naujo dizaino produktą parduoti brangiai.
