Vilniaus universitete žurnalistus pabrėžtinai moko, jog ne tik antraštėje, bet ir tekste vengti kritikos tautiškumui arba kitaip pabrėžti žmonių kilmę, jei tekste aptinkama kritikos. Todėl iš anksto atsiprašau buvusių savo dėstytojų. Galiausiai, šis tekstas ne apie tai.
Vyresni Lietuvos piliečiai tikriausiai prisimins savo tėvų ir senelių absurdiškus pasakojimus apie žydus, kad jie atseit vagia kūdikius, nuleidžia jiems kraują ir iš to kraujo gamina macą. Tokius paplotėlius. Visi šie pramanai, neabejoju, atsirado dėl kitatikių pykčio žydams, kuriems visais laikais puikiai sekėsi verslauti, todėl, suprantama, įtūžiui išlieti tiko bet kokios baisios istorijos. Dabar laikmetis visai kitoks. Galima nesunkiai patikrinti, kiek baisiose istorijose yra faktų, o kiek pramanų. Štai Norvegija – graži ir turtinga šalis, bet joje tėvams vertėtų būti budresniems. Šioje šalyje vaikai iš tiesų vagiami. Būtent – vagiami. Ir nors jiems niekas nenuleidžia kraujo bei negamina iš to kraujo paplotėlių, vis dėlto Norvegija jau seniai pagarsėjo kaip šalis, kurioje vaikus galima legaliai pavogti. Žinoma, prisidengus savais įstatymais. Ir tai daro ne kas kitas, o legaliai veikianti organizacija – Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“.
Prieš šios organizacijos veiksmus motinos, iš kurių buvo atimti vaikai, jau ketina viešai protestuoti. Tai puikus sumanymas. Tik tų protestų ir piketų reikėtų daugiau. Taip, kaip į piketus rinkdavosi dingusių karių motinos Rusijoje, laikydamos savo sūnų įrėmintas nuotraukas ir klausdamos, kur dingo jų sūnūs per karą Čečėnijoje. Tiesa, tų protestų reikia daug daugiau ir daug dažniau bei būtinai apie tai informuojant Norvegijos žiniasklaidą. Gal ir pastaroji pagaliau atsikvošės...
Prieš atimdami vaikus iš Lietuvos, Indijos, Lenkijos ar Rusijos piliečių šeimų, „Barnevernet“ paprastai pakanka bet kokio liudijimo, kad vaikas mušamas, išnaudojamas ar gyvena asocialioje aplinkoje. Priežastys, pripažinkime, tarsi pagrįstos. Tačiau „Barnevernet“ tyrimams netgi pakanka to, kad vaikas yra drovus, vengia pažvelgti suaugusiesiems į akis. Ir jei tai paliudys darželio ar mokyklos prievaizdai, beveik garantuota, kad vaikas bus atimtas iš šeimos.
Ačiū Dievui, kad su abiem sūnumis dar nebuvau Norvegijoje. Vienas jų iš prigimties yra drovus ir jam reikia didelių pastangų, kad net nusipirktų pats sau ledų. Nieko negaliu padaryti, nors kuolą ant galvos tašyk. Bet jis tiesiog toks yra ir viskas. Jeigu jis būtų kitoks, jis nebūtų jis. Ir taškas. Štai prieš atimant tris dukras iš lietuvio Roberto Bendiko ir rusės Tatjanos Bendikienės „Barnevernet“ argumentais tapo tai, jog kaimynai pastebėjo vieną dukterų išnešant į lauką šiukšles bei tvarkant savo pačios kambarį.
Tai protu nesuvokiami argumentai, kai tėvai tiesiog moko vaiką tvarkos, bet mergaitės tėvams pareikšti kaltinimai „neteisėtai naudojus priverstinį vaiko darbą“. Įsiklausykite į tai, kad tėvai nebuvo nei alkoholikai, nei narkomanai. Nuo kada tėvams draudžiama auklėti vaikus ir nuo kada vaikų mokymas elementarios tvarkos tapo nusikaltimu. Tik tokioje bukagalvių valstybėje kaip Norvegija gali būti tokie įstatymai.
Norvegijoje šaknis įleidusieji ir kurie dar nesusidūrė su vagišių komanija „Barnevernet“ gali sakyti, jog gyvenant Norvegijoje būtina laikytis tos šalies įstatymų. Iš pirmo žvilgsnio galima būtų pritarti šiai nuomonei, nes apsilankęs svečiuose neturi teisės aiškinti šeimininkui, kada laikas užplikyti arbatą ir kada laikas ją gerti.
Tačiau aukščiau Norvegijos ir bet kurios kitos šalies įstatymų yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurios prambulėje teigiama, kad „vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“. Sykiu konvencijoje garantuojama, kad vaiko interesai yra aukščiau visko. Vien tai žinant neaišku, kokių interesų vaikosi „Barnevernet“, kai atima vaikus iš šeimos, kurioje tiesiog mokama tvarkos. JTO kovencijoje aiškiai pasakyta, kad vaikas gali būti atskirtas nuo tėvų, jei su juo žiauriai elgiamasi ir kur čia tas žiaurumas, kai paliepi vaikui išnešti šiukšles ir susitvarkyti kambarį. Nežinau, gal Norvegijoje visi vaikai auklėjami ir ugdomi tik vaikų darželiuose ir mokyklose? Tai reikštų ne ką kitą, o tai, kad tėvai Norvegijoje išvis yra niekam tikę. Jų funkcija, matyt, apsiriboja tik „vaikų gamyba“ ir išlaikymu, o auklėjimu užsiima valstybė.
Toje konvencijoje taip pat sakoma, kad „ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti valstybės dalyvės panaudoja kiek įmanoma daugiau savo turimų išteklių, o prireikus pasitelkia ir tarptautinį bendradarbiavimą“. Dabar pasakykite, apie kokį „Barnevernet“ bendradarbiavimą su Lietuvos vaiko teisių tarnybomis girdėjote toje istorijoje, kai iš lietuvės Aistės Ramoškienės buvo atimtas sūnus ir nugabentas už 1000 km nuo motinos į Norvegijos šiaurę bei atiduotas auginti lesbiečių šeimai. Jis jau nemoka kalbėti lietuviškai. Kur tie „Barnevernet“ veikėjai buvo, kai skaitė JTO konvenciją apie vaiko teisių užtikrinimą augti toje terpėje, kuri jį sieja su etnine kilme ir kultūrine priklausomybe?
Šiuo požiūriu, norvegai yra paprasčiausi vaikų vagys. Ir apie tai kalba ne tik lietuviai. Bemaž dvi dešimtys vaikų yra atimta iš Rusijos piliečių šeimų, dirbančių Norvegijoje. Apie tai vis garsiau kalba ir lenkai. Bėda ta, kad Norvegijai, panašu, nerūpi jos, kaip valstybės reputacija. Bet pagyvenkime dar bent 10 metų ir ta vaikų vagių etiketė Norvegijai bus priklijuota taip stipriai, kad net patys norvegai nesugebės atplėšti jos sau nuo kaktos.
