Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė su Ksenija Romashenko susipažino prieš 4 metus, kuomet nuvyko į Kijevą pasižiūrėti geriausių teatro sukurtų darbų.
„Su Alytaus miesto teatro meno vadove svečiavomės Kijeve, žiūrėjome spektaklius. Ksenijos vyro – Staso Zhyrkovo darbai mane taip sužavėjo, kad pradėjau galvoti, jog noriu juos pasikviesti ir į mūsų miesto teatro festivalį.
Taip užsimezgė draugystė. 2020 metais mums pavyko sutarti, kad Stasas Zhyrkovas mūsų teatre pastatė spektaklį „Mano vardas Marytė“, pagal to paties pavadinimo Alvydo Šlepiko knygą. Ši knyga yra apie karą, antrojo pasaulinio karo padalinius. „Mano vardas Marytė“ tikriausiai yra žiūrimiausias spektaklis mūsų teatre.
Stasas Zhyrikovas turėjo pakvietimą statyti Vilniaus mažajame dramos teatre spektaklį apie Maidaną ir jau buvo nusipirkęs lėktuvo bilietus vasario 24 dienai, bet tą dieną išgirdo lėktuvus virš miesto ir tai, kad Kijevas bombarduojamas.
Stasas parašė man žinutę, ar galėtume pasirūpinti jo šeima – 10-ies metų sūnumi ir žmona Ksenija. Sutikau ir pasakiau, kad jie galės apsigyventi pas mane, mano namai jiems atviri“, – pasakoja Alytaus miesto teatro direktorė I. Pilvelytė.
Vyras paprašė, kad jo sūnų ir žmoną pasitiktų pasienyje, nes Ksenija neturi ilgos vairavimo patirties, o tuo metu buvo nemiegojusi kelias paras.
Ksenija Romashenko naujienų portalui tv3.lt sutiko papasakoti, kokios nuotaikos sklandė Ukrainoje prieš prasidedant karui ir kokią žinutę šiuo metu turėtų išgirsti visas pasaulis.
„Aš esu teatro „Zoloty vorota“ direktorė, o mano vyras Stasas yra dramos ir komedijos teatro direktorius. Turėjome projektus, kuriuos turėjome daryti Vilniuje, bet dabar viskas pasikeitė.
Noriu išreikšti didelę pagarbą Inesai, visam teatrui, kurie nemažai padarė, ir tikisi, kad padarys dar daugiau. Sulaukiau labai daug palaikymo, dėkingumo neįmanoma išreikšti žodžiais. Esu dėkinga ir Vilniaus mažajam dramos teatrui, kurie nerimavo dėl mūsų saugumo“, – sako K. Romashenko.
Ukraina griaunama ir naikinama
K. Romashenko sako, kad tikriausiai buvo neįmanoma tikėtis, kad karas Ukrainoje neprasidės, nes Rusijos kariniai veiksmai yra vykdomi nuo pat 2014 metų.
„2014 metais aš pati gyvenau Kryme, ten praradau vienus namus. O dabar Putinas bando atimti mano naujus namus Kijeve.
Mūsų šalies dvi dideles teritorijas pasiėmė Rusija ir vykdė karinius veiksmus. Maidane žuvo virš 100 žmonių, tada sugebėjome atstovėti didžiąją dalį tų teritorijų. Dabar matome, kad per tuos 8 metus jie ruošėsi šitai atakai. Visos kalbos apie tai, kad čia tik demilitarizacija, yra visiška nesąmonė, nes kenčia taikūs gyventojai, šalis yra griaunama ir naikinama. Kai kur pavyksta atlaikyti, bet kitur yra naikinama“, – sako teatro direktorė.
Pasak jos, tai ne tik Ukrainos, bet ir viso pasaulio problema, kuris negalvojo, kad taip gali nutikti. Niekas nežinojo, kad karas prasidės. Prieš pat Rusijos užpuolimą Ksenija su vyru buvo suplanavę komandiruotę į Vilnių ir buvo pasiruošę vasario 24 dieną vykti į oro uostą.
„Mums reikėjo greitai nuspręsti ar važiuoti į oro uostą, ar važiuoti prie sienos, kurią galiam pervažiuoti automobiliu. Tuo metu, kai kalbėjome, ką daryti, pro namus praskrido lėktuvas.
Garsas buvo toks, kad ėmė drebėti langai. Pasiėmėme sūnų, šunį, visus daiktus ir važiavome link sienos. Tuo metu dar aiškiai nesupratome, kas ir kaip, bet ėmė plaukti naujienos ir supratome, kad prasidėjo įsiveržimas, apie kurį visi ir kalbėjo“, – pasakoja moteris.
Kultūra tapo propagandos įrankiu
Kartu su vyru Ksenija pasileido link Lvovo ir nusprendė sieną kirsti ten. Nors įprastai Lvovą iš Kijevo pasiekti galima per 6 valandas, kelyje Ksenijos šeima užtruko 27 valandas. Mieste jų laukė pažįstami, tačiau vos tik užėjus į jų namus, pasigirdo pavojaus sirenos ir teko bėgti slėptis.
„Kartu su vyru važiavome link sienos ir ten išsiskyrėme – jis liko Ukrainoje. Mes su sūnumi kirtome sieną. Pagal planą sūnus neturėjo vykti su manimi ir vyru į Vilnių, turėjo atvažiuoti mano tėvai ir būti su juo, bet mano tėvai iš Krymo ir jie nesugebėjo per kelias dienas atvažiuoti, todėl buvome nupirkę bilietą ir sūnui. Dabar su sūnumi esame Alytuje“, – sako moteris.
Ksenija pasakoja, kad iš Ukrainos pusės kirsti sienų nebuvo jokių problemų – moterys, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės gali laisvai išvykti iš šalies, tačiau vyrai dėl įvestos karinės padėties, turi pasilikti.
„Didžiausia problema, kad labai daug žmonių. Tokios eilės, kad kai kur žmonės turi stovėti 30-40 valandų, bet žmonės stengėsi vieni kitiems padėti. Savanoriai nešioja maisto produktus, stengiasi padėti. Pirmomis dienomis buvo problemų su kuru, nes daug žmonių paprasčiausiai negalėjo jo užsipilti. Būdavo, kad šalia sustodavo kiti ir padėdavo su kuru.
Ukrainos vyrams šiuo metu svarbiausia iš tų sričių, kuriose nukentėjo daugiausiai žmonių, išvežti vaikus, moteris ir senyvus žmones. Yra tokių miestų, kur sunku net evakuotis, nes jį bombarduoja 5-6 kartus per dieną.
Vakar buvo pirma naktis Varšuvos viešbutyje, kai mano sūnus praleido ne su viršutiniais rūbais ir lovoje per šitas penkias dienas“, – pasakoja Ksenija.
Kultūra tapo propagandos įrankiu
„Nežinau, ar Inesa sakė, ką mes darysime toliau, bet mes stengsimės perduoti žinutę, kad visi kultūros veikėjai suprastų, kad šis karas nėra tik politinis, bet ir informacinis, kultūrinis.
Dabar labai svarbu pasakyti „ne“ visiems rusų festivaliams, dramaturgams, rašytojams, kurie palaiko Putino-Hitlerio režimą, kuris naikina mūsų šalį.
Tai labai svarbu, nes iš tos pusės sklinda didelė propaganda, dezinformacija. Yra daug žmonių, kurie tampa šios propagandos balsu ir griauna tiesą. Man tai labai svarbu“, – sako moteris.
Kitą savaitę Vilniuje bus rodomas spektaklis „Mano vardas Marytė“, kurį pastatė Ksenijos vyras ir visos už jį surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos kultūros veikėjams, kuriems reikalinga ta pagalba.
„Su Inesa darysime ir daugiau projektų. Kaip paaiškinti, visam pasauliui, kad tai, ką pasakė Putinas, kad Ukraina neturi savo kultūros ir savo istorijos, tai yra melas.
Žmonės žino, kad Ukraina yra didi valstybė nuo pat 13 amžiaus, kai Kijevo Rusia buvo didelė Europos dalis, o Maskva tebuvo pelkė.
Mes nesiprašome į Europą, mes esame ir buvome Europa. Tai, kad mūsų nepavyko užgrobti nei per dieną, nei per dvi, nei per penkias, tai tik įrodymas, kad mes esame didi šalis“, – sako ji.
Kiekvieną dieną Ksenija bendrauja su savo teatro darbuotojais, kad sužinotų, ar jie yra saugūs. Taip pat stengiasi nuolat palaikyti ryšį ir su savo vyru:
„Su vyru kalbėjau pusvalandį, jis dabar Lvove. Jis susitiko su teatro darbuotojais, kad galėtų savanoriauti, padėti skleisti žinią. Bandysime padaryti tiltą tarp Lvovo, Alytaus ir Vilniaus bei daryti projektus, kurie galėtų padėti šioje situacijoje“.
Nors vykstant per Lenkiją į Lietuvą bei pačiame Alytuje Ksenija sulaukė daugybės žmonių pagalbos ir dėmesio, tačiau sako, kad nesiruošia gyventi kur nors kitur, tik Kijeve, o jeigu reikės, padės jį atstatyti savo rankomis.
„Nesiruošiu gyvenimo pradėti kur nors kitur. Ukraina atsilaikys, laimės. Tai mūsų žemė, bet kuriuo atveju laimėsime. Aišku, kad aš grįšiu į Ukrainą ir tęsiu savo veiklą, o jeigu ne – atstatysime viską, kas sugriauta Putino“, – sako ji.
