13-metė vaikelio susilaukti turi kovo mėnesį. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai socialinė darbuotoja, lankanti minėtą šeimą, pastebėjo, kad mažametė gali būti nėščia.
„Pasitvirtinus tam faktui, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio asmens žaginimo“, – TV3 žinioms komentavo Panevėžio apygardos prokuratūros atstovė Rasa Stundžienė.
Gausi šeima, kurioje augo mažametė, vaiko teisių sergėtojams žinoma daug metų. Ją lankė socialinė darbuotoja, buvo skirta atvejo vadyba.
„Labai gaila, kad tokia situacija įvyko, labai gaila, kad taip atsitiko ir, tikriausiai, tai eilinė pamoka mums visiems dar intensyviau stebėti, dar intensyviau matyti. Buvo reaguota nedelsiant, tačiau, išsiaiškinus visas aplinkybes, bendradarbiaujant kartu su visom institucijom – teisėsaugos bei socialiniais partneriais – nuspręsta, kad šeimoje yra saugu.
Objektyvių duomenų tada nebuvo nustatyta, kad ta mažametė galėjo būti seksualiai išnaudojama. Todėl ikiteisminis tyrimas tuo metu buvo nutrauktas“, – tvirtino Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė Laima Statkevičienė.
K. Mišinienė negaili kritikos tarnyboms: pakankamai apgailėtina, nebėra pasitikėjimo
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pripažįsta, kad apie šią istoriją sužinojo tik iš žiniasklaidos.
„Tikrai labai gaila, kad anksčiau nebuvo kreiptasi, paprastai su Panevėžio rajono tarnybomis turime neblogą bendradarbiavimą, specialistai klausia patarimų, kviečia kartu teikti pagalbą išnaudojimo aukoms. Pačią istoriją, kiek galiu ją suprasti iš šykščios informacijos, vertinu labai blogai.
Man atrodo neįtikėtina, kad turint tiek instrumentų, pagalbos resursų mieste ir rajone, nebuvo identifikuotas neįgalaus vaiko prievartavimas, dar daugiau, priimtas sprendimas, kad situacija saugi, grėsmių nerasta.
Turime nėščią neįgalų vaiką. Vadinasi, tonos mokymų, aprašytų reagavimo procedūrų, bendradarbiavimo sutarčių neatnešė jokios naudos vietos socialinėms, vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Tai, kad dabar šių tarnybų vadovės aiškina esančios sukrėstos ir šokiruotos, man atrodo, yra pakankamai apgailėtina, nebėra pasitikėjimo, kad bejėgiai, patys negalintys pasipriešinti ir apsiginti asmenys – vaikai ir pažeidžiami suaugusieji – bus čia apginti.
Sutinku, jog seksualinio smurto identifikavimas, kai pati auka neprašo pagalbos, neskambina į karštas linijas, nesiunčia socialinei darbuotojai išsamių žinučių į socialinius tinklus, yra sudėtingas iššūkis. Bet jeigu vietos specialistai grėsmingą situaciją vadina saugia, jeigu jiems nėra žinoma, kad kartą jau kilus įtarimams, vardan vaiko saugumo reikia imtis maksimalių priemonių – gal tada geriau jie eina dirbti kitur, ten, kur nuo tavo nekompetencijos nebus tiesiogiai žalojamas kliento gyvenimas? Šiame lauke neturime asmeninės prasto darbuotojo atsakomybės, užtenka pareikšti, kad esi „sukrėstas“.
Teko susidurti su atvejais, kai vaikų tvirkinimas truko nuo jų vaikystės iki pilnametystės – visada čia ramiai gyveno ir dirbo „nieko nematantys, nieko neįtariantys“ šeimos nariai ir tarnybos. Kaip gali nematyti išnaudojimo, jei visi gyvena ankštoje erdvėje, mato vaiko išvaizdos, laikysenos pokyčius, prievartautojo norą likti su auka dviese, domėjimąsi vaikų pornografija?
Savo centro praktikoje ne tiek mažai matėme atvejų, kai liguistą potraukį išgyvenantis suaugęs asmuo įtikindavo, versdavo vaiką „žaisti vyrą ir žmoną“, akivaizdžiai demonstruodavo savo geismus sutrikusiai mergaitei, o aplinka tik šnabždėdavosi apie tai ir nesikišdavo. Bet juk socialinės, vaiko teisių apsaugos tarnybos ir yra sukurtos tam, kad įsikištų į tokias situacijas, reaguotų, praneštų teisėsaugai, atkakliai reikalautų iš šios tyrimų, o ne bejėgiškų konstatavimų, jog „trūksta įrodymų“. Visa sistema turi dirbti tam, kad apsaugotų vaiką, patrauktų atsakomybėn skriaudėją, o ką mes šiandien šiame atvejyje turime? Gėda neteisingus sprendimus priėmusiems specialistams, gal reiktų grįžti į aukštosios mokyklos suolą ir mokytis iš naujo?“, – teigė K. Mišinienė.
