Parsidavinėti pradėjusioms moterims kartais užtenka, jog nors kartą būtų sulaikytos policijos ir nubaustos, kad daugiau nemėgintų tuo verstis. Tačiau neretai, sumokėjusios baudas, jos vėl grįžta prie senojo „amato“. Tad gal vertėtų, užuot kovojus su šiuo reiškiniu, papildyti valstybės biudžetą nemažomis sumomis legalizavus prostituciją?
Klientų „giminaitės“
Pakaunėje įsikūrusio viešbučio administracijos darbuotojai tikina, jog rudeniop kaip visada gerokai padaugėja klientų, į išnuomotus kambarius parsivedančių prostitutes. „Kai įspėjame žmogų, jog svečias iki vidurnakčio turi palikti kambarį, klientas dažniausiai atkerta, jog tai joks svečias, o jo giminaitė, ir papildomai sumokėjęs už jos nakvynę nevaržomai linksminasi visą naktį“, – atskleidė viešbučio administratorė Ieva.
Po tokių „giminaičių“ lankymosi kambarinėms tenka rinkti išmėtytus prezervatyvus, skalbti lubrikantu išteptą patalynę. „Dažniausiai prostitutė užsakoma įgyvendinti slapčiausioms fantazijoms. Nemanau, kad daug kas moka pinigus už įprastinį seksą po antklode ir su užgesintomis šviesomis“, – šypteli administratorė.
Anot viešbučio darbuotojos, dažniausiai vyrai perka jaunas maždaug 18–25 metų merginas, kurios neatkreipia į save dėmesio provokuojančia apranga ar elgesiu, o pro administraciją stengiasi prasmukti nepastebėtos. „Tokios užsislaptinusios prostitutės dažnai gyvena du gyvenimus: yra studentės, turi draugus ar vyrus, tačiau pinigų troškimas gena jas į svetimų vyrų lovas. Viešumas joms – pats baisiausias dalykas“, – tikina Ieva.
Viešbučio darbuotojai puikiai atsimena vieną juos sukrėtusią istoriją. Natalija pasivadinusi 22 metų mergina atvyko su dviem plikagalviais. Paaiškinę, jog mergina esanti vieno iš jų sužadėtinė, vyrai kažkodėl paprašė bendro kambario su didele lova. „Tą vakarą registratūroje dirbusiai moteriai kilo įtarimas, kad trijulė apsvaigusi. Šie patikino švenčiantys gimtadienį, bet sakė, kad problemų dėl jų nekils“, – prisiminė Ieva. O anksti rytą išvykę vyrai paliko Nataliją sumušę, be to, neatsiskaitę nei jai, nei už viešbučio kambarį. Pamušta akimi ir praskelta lūpa ji verkšleno ant lovos ir prašė administratorės nieku gyvu nekviesti policijos. Girdi, už kambarį atsiskaityti neturinti pinigų, o įsikišus policijai, visi sužinotų, jog ji parsidavinėja, ir ji netektų savo vaikų.
Natalija administratorei sakė besiverčianti prostitucija jau daugiau kaip 4 metus, nes nežinanti, kaip kitaip išgyventi ir išlaikyti vaikus. Abu nuo skirtingų vyrų, nei vienas tėvas savo atžala nesirūpina. Klientų ieškanti bet kur, nes neturinti kompiuterio ir internete pasiskelbti negalinti. Tuos du ją nuskriaudusius vyrus ji sutiko šalia visą parą veikiančios alkoholio parduotuvės. O savo vaikus, kol „dirbanti“, ji paliekanti prižiūrėti kaimynei.
Viešbučio darbuotojai Natalijai iškvietė taksi, už jį sumokėjo iš savo pinigų ir paprašė jos nesugrįžti į viešbutį, o dar geriau – ir prie savo amato. „Puikiai atsimenu tąkart jos pasakytus žodžius: „Į gatvę grįžti teks, nes daugiau tiesiog neturiu kur eiti“, – prisimena Ieva. – Jeigu prostitucija būtų legalizuota, tokioms moterims gyventi būtų kur kas lengviau – jos gautų ne tik socialines garantijas, bet ir jaustųsi saugesnės“.
Nuolaidos „plaštakėms“
Dažnai prostitutei ir jos klientui viešbutis būna per brangus. Tad dažniausiai jos savo paslaugas suteikia automobilyje ar gerokai pigiau kainuojančiuose butuose, kurie nuomojami valandai ar parai.
„Taip, didžioji dalis mūsų klientų yra slaptus pasimatymus skiriančios porelės, iš kurių vienas paprastai būna vedęs ar ištekėjusi, o kita dalis – „mergelės už pinigus“, kaip aš jas vadinu“, – sako kambarius vieno didmiesčio stoties rajone nuomojanti Vitalija. Ji nemano daranti ką nors bloga, o ir prostitučių jai gaila, tad kartais joms net nuolaidą padaranti. „Nesuprantu – argi gaila, kad moteris nori prekiauti savo kūnu? Be to, visada atsiranda, kam ši paslauga labai reikalinga. Legalizavus prostituciją, išsispręstų nemažai problemų“, – įsitikinusi Vitalija.
„Per žinias dažnai girdžiu, kad policijos pareigūnai išaiškino prostitučių tinklą, kaip jie sako, bet puikiai žinau, kad tas tinklas atsikurs greičiau, negu jie spės susivokti. Šis verslas yra amžinas ir jo išnaikinti beveik neįmanoma. Čia kaip su tuo devyngalviu slibinu – kad ir kiek galvų nukirsi, jų vietoje ataugs naujos“, – tikina Vitalija.
„Daugelis šį darbą dirba tik dėl pinigų. Nežinau nei vienos prostitutės, kuriai labai patiktų tai, ką ji daro, ir kuri galėtų tai darytų už dyką. Dažniausiai pinigai reikalinti svaigalams, narkotikams pirkti, arba vaikams ar tėvams išlaikyti. Kita vertus, ne mūsų reikalas, kaip kiti gyvena, o legalizavus tokių moterų veiklą, ne tik sumažėtų darbo policijai, bet ir padaugėtų pinigų biudžete“, – įsitikinusi Vitalija.
Viena iš priežasčių, kodėl daugelyje pasaulio šalių prostitucija vis dar nėra legalizuota, yra moralės klausimas. Lietuva – ne išimtis. Pas mus dar gana populiari nuomonė, jog prostitucijos legalizavimas reikštų visuomenės pritarimą šiam socialiniam reiškiniui. Po tuometinės parlamentarės Nijolės Oželytės bandymo pateikti Seimui svarstyti prostitucijos legalizavimą Lietuvoje daugiau panašių tokio atgarsio sulaukusių bandymų nebuvo.
Visuomenės apklausos rodo, kad iš prostitucijos legalizavimo galėtų būti nevienareikšmių pasekmių – valstybė galėtų surinkti daugiau mokesčių, būtų sumažintas nusikalstamų grupuočių pelnas, nors kartu būtų paskatintas prostitucijos verslas ir nukentėtų visuomenės moralė.
Margas pasaulis
Įvairios pasaulio valstybės su prostitucijos blogybe kovoja pačiais įvairiausiais būdais. Štai JAV (išskyrus Nevados valstiją), Kinijoje, Kuboje, Egipte, Indijoje, Irane, Japonijoje, Kenijoje, Taivane prostitucija yra visiškai uždrausta. Daug kur prostitucija yra iš dalies legali – dažniausiai draudžiamas tik viešnamių kūrimas ir suteneriavimas, o iš pačių prostitučių reikalaujami registracijos ir medicininės apžiūros dokumentai.
Kaimyninėje Latvijoje prostitutė privalo turėti tam tikrą pasą, kuriame turi būti žyma apie dermatovenerologo patikrinimą. Jei neturi tokio dokumento, ji gali būti sulaikyta policijos. Taip pat nurodomos vietos, kur prostitutės gali stovėti, reglamentuojamas jų amžius. Panaši tvarka yra Anglijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Italijoje, Belgijoje, Danijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Kanadoje, Brazilijoje ir kitur.
Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija: prostitučių klientai gali gauti pusę metų kalėjimo. Įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas Europoje tokio pobūdžio.
Kitas kraštutinumas – Vokietija, kurioje legaliai darbuojasi nuo 200 000 iki 400 000 prostitučių, veikia gerai išreklamuoti dideli vadinamieji „megabordeliai“, taip pat mažieji „barakai“, įrengti atokiuose miestų pakraščiuose. Štai Miunchene kaip tik ruošiamasi statyti didžiausią Europoje viešnamį. Sekso industrijos Vokietijoje kasmetinės pajamos – apie 18 milijardų eurų.
Prostitucija visiškai legalizuota ir Olandijoje, Graikijoje, Turkijoje, Naujojoje Zelandijoje.
Kas geriau – prostituciją drausti ar legalizuoti?
Audronė Bužavienė, gydytoja:
Visuomenės sveikatos požiūriu nelegali prostitucija yra tarsi uždelsto veikimo bomba – dirbantieji šioje srityje turi labai daug galimybių užsikrėsti pavojingomis lytiniu būdu plintančiomis ligomis, o kadangi jų sveikata nėra nuolat tikrinama, jie tampa potencialiais užkrėtėjais.
Legalizavus prostituciją šita problema galėtų būti efektyviau išspręsta. Be to, socialiniai darbuotojai turėtų daugiau galimybių susisiekti su prostitutėmis ir dirbti dar aktyvesnį socialinį darbą šioje srityje.
Daugumai prostitučių reikia tokios pagalbos, tačiau dažnai, neturėdamos pakankamai informacijos, be to, bijodamos, nes tokia užsiima veikla, pačios moterys ir merginos į socialinius darbuotojus nesikreipia“.
Raimonda Adomavičienė, mokytoja:
Žinoma, galima teigti, jog legalizavus prostituciją pasipildytų valstybės biudžetas, sumažėtų darbo policijai, tačiau iš esmės kiltų kitų labai rimtų problemų.
Visų pirma, manau, kad parsidavinėjančių moterų po tokio įstatymo, kuris leistų verstis prostitucija, gerokai padaugėtų. Į parsidavinėjimą būtų imta žiūrėti kaip į normalų reiškinį, tiesiog kaip į paprastą darbą. Imtų byrėti esminiai pamatai, ant kurių stovi šeima – juk jeigu legalu parsidavinėti, ir legalu pirkti, vyrai tomis paslaugomis imtų naudotis nesislėpdami ir nesigėdydami.
Vladimiras Jankoitas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas:
Oficiali valstybės politika tuo klausimu yra vienareikšmė – tokia veikla yra draudžiama įstatymu, o mes turime tuos įstatymus įgyvendinti ir moteris, besiverčiančias prostitucija, bausti.
O savo asmeninės nuomonės kaip valstybės pareigūnas viešai deklaruoti aš negaliu.
Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius:
Ši problema yra labai sudėtinga ir nevienareikšmė. Iš esmės esu prieš prostitucijos legalizavimą, tačiau daug kas priklauso ir nuo valstybės situacijos. Jeigu teisinėmis priemonėmis su prostitucija nepavyksta susitvarkyti, galbūt tada, viską labai gerai apsvarsčius, ir būtų galima šį reiškinį legalizuoti – tam, kad geriau būtų galima kontroliuoti ar pažaboti.
Čia kaip su narkomanija. Kai kuriose šalyse tam tikrų rūšių lengvieji narkotikai buvo leisti naudoti tik todėl, kad būtų lengviau šią problemą išspręsti ir situaciją sukontroliuoti, tikintis, kad atidžiai prižiūrint vartojančiuosius bus galima apsaugoti jų sveikatą ir ištraukti iš narkomanijos liūno.
Tik faktai:
Vidutinio lygio prostitutės už savo paslaugų valandą dažniausiai prašo 100–150 litų. Anksčiau tai kainuodavo maždaug 50 litų brangiau.
Vadinamosios „gatvinės“, besisukiojančios palei stotis, už savo paslaugas prašydavo 40–50 litų, o dabar galima nusiderėti ir iki 20–30 litų.
Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už vertimąsi prostitucija numato baudas nuo 300 iki 500 litų, o jei asmuo už tai jau baustas – nuo 500 iki 1000 litų arba areštą iki 30 parų.
Šiemet administracinių teisės pažeidimų protokolai dėl sekso paslaugų jau surašyti 207 prostitutėms.
Neoficialiais duomenimis, vien Vilniuje prostitucija nuolat verčiasi apie 2000 moterų. Kai kur užsimenama, jog šis skaičius gali būti dvigubai didesnis.
Šiais metais „Carito“ atliktos apklausos duomenimis, net 89 proc. apklaustųjų prostituciją laiko viena didžiausių socialinių problemų, o 68 proc. pritaria, kad ji turi būti griežtai draudžiama.
Lietuvoje yra atlikta ir prostitučių, besilankančių moterų sveikatos kabinetuose, apklausa. Jos duomenimis, net 43 proc. gatvės prostitučių gautus pinigus išleidžia narkotikams, 22 proc. gatvės ir 16 proc. butų prostitučių teigė, kad iš to išlaikančios savo vaikus, skurdą ir nedarbą įvardijo atitinkamai po 15 ir 7 proc., specialybės neturėjimą – 15 ir 19 proc. Tik 3 proc. gatvės ir 6 proc. butų prostitučių tikino, kad tokia veikla joms patinkanti.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
