Ji įsmunka į viešbučio barą, kur fone girdisi kitų lankytojų pokalbiai ir pianino garsai. Čia ji pamato vyrą, su kuriuo ji jau kurį laiką susirašinėja. Jis taip pat atrodo susijaudinęs, rašo „Financial Times“.
Palikusi viešbutį kiek vėliau tą patį vakarą, ji jautė palengvėjimą. „Didžiuojuosi, kad galiu mus išlaikyti... ir išlaikyti stogą virš mūsų galvų, – sako moteris. – Darau tai dėl savo šeimos, namų ir savo vyro.“
Tiffany yra viena iš daugybės moterų, kurios, pastūmėtos prastėjančios ekonominės situacijos Jungtinėje Karalystėje, šiais metais pradėjo arba buvo priverstos pardavinėti savo kūną. Tokią išvadą padarė „Financial Times“ po interviu su 23 prostitutėmis bei 14 labdaros organizacijų ir dėl šių asmenų teisių kovojančių grupių, įsikūrusių įvairiuose miestuose, įskaitant ir Mančesterį, Šefildą, Liverpulį, Lesterį, Vulverhamptoną bei Londoną.
Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės pradeda teikti sekso paslaugas: nuo noro užsitikrinti finansinę nepriklausomybę iki nusikalstamų grupuočių išnaudojimo. Tačiau tam yra ir daug paprastesnis paaiškinimas: infliacijai pasiekus 11 proc., šalis, panašu, susiduria su ilgai truksiančia recesija. Tai tik dar labiau pagilins pragyvenimo išlaidų krizę, kuri verčia namų ūkius ruoštis dideliems sunkumams.
Tačiau nors vis daugiau moterų dabar sukasi į prostituciją, susiklosčiusi ekonominė situacija mažina šių paslaugų paklausą. Tai sukuria pavojingas tokio darbo sąlygas, todėl savo kūnus pardavinėjantys asmenys prisiima daugiau rizikos, kad tik sudurtų galą su galu. Tai jaučia tiek tie, kurie dirba uždarose erdvėse (paprastai, viešbučiuose ar namuose) su labiau pasiturinčiais klientais, tiek gatvėse laukiančios moterys.
Padidėjęs prostitucija besiverčiančių moterų skaičius Jungtinėje Karalystėje skatina ir politines diskusijas apie tai, kaip reiktų kontroliuoti šį sektorių.
Žmogaus teisių gynėjai teigia, kad dabar, kaip niekad, svarbu peržiūrėti šią veiklą reglamentuojančius įstatymus, tiesa, jie yra pasidalinę į dvi stovyklas: tie, kurie nori visiškai dekriminalizuoti prostituciją, ir tie, kurie nori uždrausti tik sekso pirkimą.
Tačiau jie visi teigia, kad lytinės paslaugos yra visuomenės gyvenimo dalis, kurios negalima ignoruoti: Jungtinės Karalystės Nacionalinio statistikos biuro skaičiavimais, 2021 m. tokia veikla sudarė maždaug 4,7 mlrd. svarų bendrojo vidaus produkto, o net vienas iš dešimties britų teigia, kad yra mokėję už seksą.
Ekonominis spaudimas
Tiffany pirmą kartą parsidavė prieš šešerius metus, kad apmokėtų savo kreditinės kortelės sąskaitą. Kai vėliau ji buvo atleista iš valstybės tarnybos, ji gyveno iš savo vyro, kuris yra amatininkas, pajamų. Tačiau prasidėjus pandemijai jam teko uždaryti savo dirbtuves. Dėl smarkiai pablogėjusios vyro psichologinės sveikatos, jis šiemet nebegali dirbti. Tiffany, kuriai dabar yra virš 30, yra jo globėja.
Moteris tikina, kad išaugusios šilumos ir maisto kainos, pridedant poros skolas, viršijo jų gaunamas pajamas. O augant palūkanų normoms, Tiffany bijo, kad bus nutraukta terminuota poros būsto paskolos sutartis.
Jau rugsėjį Tiffany suprato, kad prostitucija jai yra vienintelis būdas užsidirbti pakankamai pinigų išlaidoms padengti. Per savaitę ji uždirba apie 1 000 svarų, kuriuos, moters teigimu, ji deklaruoja, kad poros universalūs kredito mokėjimai būtų sustabdyti. Ji sako, kad prostitucija „nėra kieno nors svajonių darbas“: „Aš galiu tai daryti, kad išlaikyčiau mus finansiškai, o tuomet baigsiu šią veiklą.“
Penki iš 23 kalbintų prostitucija užsiimančių asmenų teigė, kad jie į šį sektorių sugrįžo 2022 m. po daugybės metų pertraukos, o jų sprendimui daug įtakos turėjo didėjančios pragyvenimo išlaidos. Vyrauja mąstymas, kad dauguma sekso paslaugų tiekėjų yra moterys, tačiau pastaraisiais metais tokia veikla užsiima ir vis daugiau vyrų. Tai vyksta dėl didėjančio tokių platformų kaip „Grindr“ ir „Instagram“, kuriuose jie gali reklamuoti savo paslaugas, populiarumo.
„Financial Times“ atlikta visų 21 000 profilių Jungtinės Karalystės eskorto svetainėje „adultwork.com“ analizė rodo, kad šiemet prie šios platformos prisijungė tris kartus daugiau žmonių nei 2019 m. Nėra aišku, ar tai atspindi esamų sekso paslaugų tiekėjų perėjimą į internetinę erdvę, ar bendro tokia veikla užsiimančių asmenų skaičiaus padidėjimą. Pagal 2015 m. skaičiavimus, prostitucija Britanijoje užsiiminėja apie 73 000 žmonių.
Bet Leanne‘a Harper, kuri vadovauja sekso paslaugų tiekėjų paramos centrui „Changing Lives“ Vulverhamptone, šiemet pastebi „dramatišką“ vietinės pasiūlos padidėjimą ir staigų žmonių, grįžtančių ar pradedančių prekiauti gatvėje savo kūnu, augimą.
Organizacija „The English Collective of Prostitutes“, dirbanti daugiausia su gatvių ir viešnamių prostitutėmis, skelbia, kad dabar į juos kreipiasi daugiau moterų nei įprastai. Jos ieško patarimų, kaip pradėti darbą šiame sektoriuje arba į jį sugrįžti. Nemaža dalis šių moterų yra motinos, dirbančios biuruose ar mažmeninės prekybos tinkluose, tačiau ieškančios papildomų pajamų šaltinių sąskaitoms apmokėti ir vaikų mokyklinėms uniformoms nupirkti.
„The Sheffield Working Women’s Opportunities Project“ praneša, kad šių metų liepos–rugsėjo mėnesiais organizacijos pagalbos autobusiukas ir klinika sulaukė 369 pagalbos prašymų. Per tą patį ketvirtį 2019 m. tokių paslaugų prireikė tik 198 kartus. Nors prostitucija užsiimančios moterys yra iš įvairių visuomenės grupių, daugelis moterų, besikreipiančių į šią organizaciją kovoja su priklausomybėmis nuo narkotinių medžiagų arba benamyste. Kai kurios jų taip finansuoja ne tik savo, bet ir savo partnerių vartojimo poreikius.
„Pas mus ateina moterys, kurios nesikreipė į mus jau daugiau kaip 10 metų, – pasakojo Rosie Peers, organizacijos projektų vadovė. – Daugeliui jų pavyko nustoti vartoti, tačiau jos grįžta, nes nebegali susimokėti sąskaitų už dujas... Liūdna realybė tokia, kad joms grįžus, šansai, kad jos vėl sugebės palikti šią veiklą, yra labai maži... Ir tikėtina, kad jos vėl pradės vartoti narkotikus.“
Per 12 mėnesių iki 2022 m. gruodžio, „Manchester Action on Street Health“, aptarnaujančios panašios demografinės grupės asmenis, paslaugomis pasinaudojo 310 naujų asmenų. Palyginimui, 2020–2019 m. į šią organizaciją kreipėsi 179 žmonės. Organizacijos darbuotojai teigia, kad moterys neįprastai aiškiai pareiškia, kad jos dirba tam, kad susimokėtų mokesčius, o ne tam, kad galėtų nusipirkti narkotikų.
Padidėję pavojai
Šefilde sunkvežimių vairuotojai, dalis kurių yra nuolatiniai klientai, sėdi tamsoje paparkuotuose savo transporto priemonėse. Atsiradus naujiems bendrabučiams ir sandėlius primenančioms kavinėms, čia prostitutės pastaraisiais metais buvo išstumtos vos į kelias atokias gatveles.
Darbo gatvėje pavojai yra juntami vis dažniau. Gatvės darbuotojos visuomet prašo pinigų iš anksto, tačiau jos pasakoja, kad jų klientai po lytinio akto vis dažniau bando pavogti šiuos pinigus, dėl to kyla daug konfliktinių situacijų. „Manchester Action on Street Health“ klinikos skelbimų lentoje yra apibūdinami vyrai, per pastaruosius kelis mėnesius bandę tris kartus apvogti prostitutes. Vienas tokių ginčų baigėsi analiniu moters išprievartavimu.
„Jie darosi agresyvesni... Keli vyrai vietoj pinigų pavogė mano telefoną ir pasakė: „Arba atiduodi telefoną, arba būsi išprievartauta“, – pasakojo Jade, Šefildo gatvėse dirbanti prostitutė.
Kalbinti asmenys teigia, kad niūrios ekonominės sąlygos prisideda prie pavojingesnės darbo aplinkos. Devynios moterys, turinčios ilgalaikę prostitucijos patirtį, teigia, kad paklausa mažėja, todėl jos yra priverstos mažinti savo įkainius, kad pritrauktų naujus ar išlaikytų senus klientus.
52-ejų Jodie, su kuria kalbėjomės Šefildo klinikoje, savo kūnų prekiauti pradėjo pirtyse prieš 30 metų, kad išlaikytų savo vaikus, tačiau galiausiai ji atsidūrė gatvėje ir pradėjo vartoti narkotikus. Dabar ji nevartoja, tačiau vis dar savo namuose aptarnauja lojalius klientus.
„Jie bando nusiderėti, tačiau aš nepykstu, nes ir jiems yra lygiai taip pat sunku kaip ir man“, – pasakodama apie savo ilgalaikius klientus, kuriuos ji vadina „draugais su privalumais“, sakė moteris. Moterys Šefilde teigia, kad dabar vienas klientas moka apie 10–15 svarų. Prieš pandemiją šios paslaugos kainuodavo apie 20–30 svarų.
Kitos moterys sako, kad vyrai, padrąsinti pablogėjusių rinkos sąlygų, tampa įžūlesni, pavyzdžiui, reikalauja oralinio ir analinio sekso be apsaugos priemonių.
„Klientams atrodo, kad jie gali daryti bet ką, nes jie žino, kad merginoms yra sunku, – teigė Piterbore veikiančiame viešnamyje dirbanti Sue. – Agresyviems vyrams tai yra savotiškas įgalinimas, kadangi jiems atrodo, kad moterys negalės tam pasipriešinti. Ir dažnai mes tikrai negalime to padaryti.“
Eskorto paslaugos teikiančios moterys, tokios kaip Tiffany, teigia, kad jų klientus pragyvenimo išlaidų krizė paveikė mažiau, tačiau kai kurie jų vis tiek jaučia poveikį. Dvi palydovės atviravo, kad, sumažėjus paklausai, jos ėmėsi naujų sekso darbo formų arba priėmė klientus, su kuriais jautėsi nepatogiai, tik tam, jog išlaikytų savo pajamas.
„United Sex Workers“ atstovė spaudai Audrey Caradonna tikina prieš tai dirbusi namuose. Tačiau prieš kelis mėnesius ji prisijungė prie viešnamio, kad ir toliau turėtų darbo. Kad viešnamyje ji užsidirbtų tiek pat, kiek gaudavo namuose aptarnavusi tris klientus, jai reikia pamaloninti 8–10 vyrų. Kai per pandemiją sumažėjo jos klientų skaičius, A. Caradonna pradėjo dirbti su rizikingesniais klientais, įskaitant ir vyrą, kurio numeris jos telefone yra pavadintas „vengti, vengti“, bei kitais, kurie reikalavo rizikingų paslaugų, pavyzdžiui, norėjo ją smaugti. Ji bijo, kad greitai vėl turės grįžti prie tokių klientų.
Raginimai dekriminalizuoti
Net kelios organizacijos teigia, kad reikia panaikinti įstatymus, kurie, esą, tik didina pavojus, kylančius tokia veikla savo noru užsiimantiems asmenims.
Jungtinėje Karalystėje seksualinių paslaugų teikimas už pinigus nėra neteisėtas, tačiau yra draudžiamos dauguma kitų su šia pramone susijusių veiklų: prekyba kūnu gatvėje, viešnamių laikymas ir prostitucijos skatinimas siekiant pasipelnyti, pavyzdžiui, išnuomojant savo turtą keliems sekso paslaugų tiekėjams arba jiems patariant.
„Kaip galima pateisinti moterų kriminalizavimą už tai, kad jos dirba, jog išgyventų, – sakė Niki Adams, „English Collective of Prostitutes“ atstovė. – Mums reikia dekriminalizacijos, nes yra įrodyta, jog tai pagerina ne tik sekso paslaugų tiekėjų saugumą, bet ir sveikatą bei gerovę. O šiuo metu, kai vis daugiau moterų yra verčiamos užsiimti prostitucija dėl pragyvenimo išlaidų krizės, tai yra labai svarbu.“
2016 m. Jungtinės Karalystės parlamento vidaus reikalų komitetas, atlikęs prostitucijos įstatymų tyrimą, nustatė, kad sekso paslaugų teikėjai, dirbdami vieni, susiduria su „didele rizika“. Nebuvo rasta jokių įrodymų, kad kriminalizavimas mažina paklausą, bet buvo pastebėta, kad dėl to moterys dažniau patiria prievartą ir smurtą, nes taip jų veikla yra nustumiama į pogrindį.
Tyrimo ataskaitoje rekomenduojama: „Esant progai, Vidaus reikalų ministerija turėtų pakeisti galiojančius teisės aktus, kad prekyba nebebūtų nusikalstama.“ Ekspertai taip pat patarė atnaujinti viešnamių priežiūros įstatymus, kad nepriklausomi sekso darbuotojai galėtų dalytis vienomis patalpomis.
Daugelis šio sektoriaus atstovų sutinka, kad taip jie būtų geriau apsaugoti, nes būtų paprasčiau įduoti smurtaujančius klientus policijai – jiems nebereikėtų bijoti baudžiamosios atsakomybės.
Michelle, 38-erių eskortė iš šiaurinės Anglijos, neseniai dirbo nuomojamame bute, kartu su dar dviem draugėmis. Iš jų ji imdavo po 50 svarų sterlingų per dieną, kad padengtų išlaidas, įskaitant ir apsaugos darbuotoją. Tuomet į jų duris pasibeldė policija ir perspėjo, kad tokia veikla gali būti laikoma viešnamio valdymu, todėl ji yra neteisėta. Praėjus savaitei po to, kai moterys vėl pradėjo dirbti vienos, viena iš jų buvo užpulta peiliu ginkluoto kliento.
„Visos merginos buvo tokioje pat situacijoje kaip ir aš. Mes turim vaikų, mums reikia darbo, – sakė Michelle, kurios vyras parado savo darbą 2020 m. – Mes buvome ten, kad pasirūpintume viena kita... Jeigu mergina dirba viena, ji gali būti išprievartauta arba nužudyta.“
2003 m. Naujoji Zelandija dekriminalizavo prostituciją ir pradėjo reguliuoti šią pramonę. Kai vyriausybė peržiūrėjo šią politiką 2008 m., ji nerado jokių įrodymų, kad tai padidino šiame sektoriuje dirbančių žmonių skaičių. Vietoj to, tai leido sekso paslaugų teikėjams lengviau atsisakyti tam tikrų klientų, padidino pasitikėjimą policija ir pagerino darbo sąlygas. Šiemet tokį modelį nusikopijavo ir Belgija.
Tačiau daugeliui prostitucijos legalizavimas yra tolygus moterų išnaudojimo ir kūnų pardavimo normalizavimui. „Nemanau, kad moterys turėtų būti baudžiamos, bet aš tikiu, kad vyrams turėtų grėsti atsakomybė už sekso pirkimą“, – teigė Julia Swede, kuri, būdama vos 15-os, pateko į vieno sutenerio rankas.
J. Swede, kuri negali susirasti normalaus darbo, nes yra teista už sekso paslaugų pardavinėjimą gatvėje, pirmenybę teikia vadinamajam Šiaurės šalių modeliui, pagal kurį sekso pardavimas yra leidžiamas, bet jo pirkimas – ne. Šios sistemos šalininkai nori, kad prostitucija būtų visiškai panaikinta. Jų teigimu, visiškai dekriminalizavus sekso pirkimą, policijai būtų sunkiau identifikuoti moteris, kurios patenka į prekybos žmonėmis pinkles.
2018 m. Jungtinės Karalystės parlamentinė grupė prostitucijos klausimais pasisakė už Šiaurės šalių modelį, nes, jų nuomone, tai leistų kovoti su moterų išnaudojimu, sutelkiant teisėsaugos dėmesį į organizuotas nusikalstamas grupuotes, kurios įstumia moteris į prekybą seksu. Panašios sistemos buvo priimtos Norvegijoje, Airijoje, Prancūzijoje ir Šiaurės Airijoje.
Iš tiesų, prostitucija Jungtinėje Karalystėje yra kontroliuojama labai įvairiai, priklausomai nuo vietos. Duomenys, gauti pateikus prašymus, rodo, kad vietos policijos pajėgos turi labai skirtingus požiūrius į galiojančių teisės aktų vykdymą.
Atrodo, kad Avono ir Somerseto policijos pajėgos, kurios apima Bristolį, savo pastangas sutelkia į sekso pirkėjus: per penkerius metus iki 2022 m. iš viso buvo užfiksuoti 346 areštai, įspėjimai ir kaltinimai dėl ketinimo pirkti sekso paslaugas ir mažiau nei 10 sulaikymų, perspėjimų ar kitų veiksmų dėl kitokios su prostitucija susijusios veiklos. Pareigūnai teigia, kad jie daugiausia dėmesio skiria pažeidžiamų asmenų apsaugai ir dirba su viešumoje sekso paslaugas perkančiais vyrais, kad šie pakeistų savo elgesį.
Priešingos strategijos imasi Mersisaido policija, kuri dėl prekybos gatvėje sulaikė, skyrė įspėjimus arba pateikė kaltinimus 66-iems asmenims, tačiau už tokių paslaugų pirkimą nubaudė arba įspėjo tik 17 žmonių. Pranešime spaudai šios policijos pajėgos teigia, kad jų prioritetas yra pažeidžiamų asmenų apsauga, atskiriant sekso paslaugų tiekimą nuo išnaudojimo. Nuo 2020 m. čia buvo sulaikytos tik dvi prostitutės.
Vakarų Midlendo policija teigia, kad taikosi tik į tuos viešnamius, kuriuose, kaip įtariama, vyksta išnaudojimas. O Londono policija, panašu, beveik tolygiai kovoja ir su sekso pardavėjais, ir pirkėjais. Šios pajėgos neatsakė į prašymus pakomentuoti jų darbą.
Anglijoje ir Velse už visus su prostitucija susijusius nusikaltimus baudžiamojon atsakomybėn yra patraukiama nedaug žmonių –kasmet apie kelis šimtus– ir šis skaičius mažėja. Tačiau sekso paslaugų tiekėjai ir jų teises ginančios grupės teigia, jog net baudžiamųjų veiksmų grėsmė daro juos labiau pažeidžiamus.
„Jeigu klientas žino, kad yra draudžiama vienose patalpose dirbti kelioms merginoms, jis gali tuo pasinaudoti – mus apiplėšti ar daryti bet ką. Nes jis žino, kad mes negalime kviesti policijos, – pasakojo Glazge eskorto paslaugas teikianti Jacquelline. – Mes nuolat vaikščiojame plona riba tarp saugumo ir teistumo.“
Saugaus interneto įstatymas
Įtampa teisinėse diskusijose dėl prostitucijos gali dar labiau sustiprėti. Neseniai parlamente buvo pateiktas internetinės saugos įstatymo projektas, pagal kurį technologijų bendrovės savo platformose turėtų pašalinti bet kokius „raginimus“ užsiimti prostitucija „siekiant naudos“. Taip būtų siekiama kovoti su seksualiniu išnaudojimu ir prekyba žmonėmis.
Tačiau kai kurių ekspertų nuomone, jeigu, bandydamos apsisaugoti, tokios technologijų platformos kaip „Twitter“ ir „Vivastreet“ išvalytų visą jų tinkluose patalpintą reklamą, tai tik apribotų savo noru seksą pardavinėjančių asmenų galimybes reklamuoti savo paslaugas internete ir verstų juos imtis pavojingesnių strategijų.
„Taip sekso paslaugų tiekėjai prarastų vietą, kurioje jie gali reklamuotis ir tikrinti savo klientus, – teigė Adeline‘a Berry, translytė moteris, anksčiau užsiėmusi prostitucija, o dabar siekianti lyties studijų ir kriminologijos mokslų daktarės laipsnio. – Jie greičiausiai susiras vietas, kur dirba gatvės „prekeiviai“ ir prisijungs prie jų.“
Vyriausybė teigia, kad įstatymo projektas skirtas ne tam, kad technologijų platformos panaikintų legalų turinį, o įrašus ir reklamas, susijusias su nusikalstamu išnaudojimu. Projekto autoriai taip pat atkreipia dėmesį, kad prostitucijos „kontroliavimas ir kurstymas, siekiant pasipelnyti“ pagal galiojančius Jungtinės Karalystės įstatymus jau yra neteisėtas.
Tačiau tiek visiško dekriminalizavimo, tiek Šiaurės šalių modelio šalininkai teigia, kad dauguma moterų, kurios nėra išnaudojamos, prostitucijos imasi ieškodamos būdų išgyventi. Taigi bet kokia vyriausybės politika, kuria būtų siekiama sumažinti šios pramonės mastą, pirmiausia turėtų spręsti moterų ekonominius sunkumus.
„Pakalbėkime apie skurdą, moterų teises, moterų atlyginimą, vienišas mamas ir jų finansinę padėtį“, – sakė Šiaurės šalių modelį palaikanti J. Swede.
Bipoliniu sutrikimu serganti Michelle niekada nesugebėjo dirbti jokio kito darbo. „Darau tai tik dėl pinigų, – tikino moteris. – Nelabai moku ką daugiau.“
Didėjant finansiniam spaudimui, Michelle pradėjo aptarnauti klientus, kurių ji „paprastai nepriimtų“, įskaitant ir tuos, kurie „bjauriai“ kalba apie moteris ir „tikisi visko už nieką“. Michelle sako, kad ji visada laikėsi griežtų ribų, nurodančių, ką ji leidžia vyrams daryti su jos kūnu. Tačiau, mažėjant jos pajamoms, nyksta ir ribos.
