Antrame 94 maršruto autobuso aukšte nuvargusią tylą perskrodė raiškus vienos mobiliuoju telefonu prabilusios keleivės balsas: „Kaip tik dabar jas žiūriu, mama. Taip, taip, galima – pirštai ir visa kita. Tikrai įdomu. Nekantrauju, kada galėsiu tau parodyti.“
Iš dalies tai, jog girdi tik vieną tokio užsitęsusio pokalbio pusę, erzina todėl, kad nors tau jis visai nerūpi (tikrai visiškai nerūpi), mintyse instinktyviai imi galvoti, apie ką tuodu mulkiai šnekasi. Pastaruoju atveju tai buvo akivaizdu – man už nugaros sėdinti mergina buvo ką tik pasidariusi savo pirmąją echoskopiją.
Ką gi, spėju, kad tai viena labiausiai jaudinančių moters gyvenimo patirčių. Taipgi derėtų manyti, kad ši patirtis yra labai intymi. Tad atrodytų natūralu, kad, pokalbį girdint keturiasdešimčiai nepažįstamų žmonių, apie tai neturėtų būti kalbamasi...
Jei tik tas nesusipratęs individas būtų vienintelis. Šiais laikais beveik neišvengiamai kiekvienos kelionės viešuoju transportu metu turėsi išklausyti kalbų apie įsipareigoti nesugebančius vaikinus (ties Kentištaunu), apie tai, kaip sunku rasti gerą klouną gimtadienio pobūviui (ties Kensingtonu) ar kas nutiko, kai kažkas pravarde Flicks išbandė tas „Alli“ lieknėjimo piliules (visą kelią nuo Viktorijos iki Heivards Hito). Jei Sartre’as gyventų šiandien, savo garsųjį posakį jis papildytų trimis žodžiais: „Pragaras – tai kiti, su savo mobiliaisiais.“
Tačiau įdomiausia, kokios psichologinės šio naujo pomėgio viešai girtis kasdienio gyvenimo banalybėmis priežastys. Jei „Twitter“, „MySpace“ ir visi kiti kvaili socialinių tinklų mezgimo pavidalai mums ką nors atskleidžia, tai būtent tai, kad nieko nelaikome vertingu ar vertu dėmesio, kol to nepamato kiti. Dabar visi esame savo mažų muilo operų žvaigždės – ir jei mus slegia tai, kad nesulaukiame televizijos dėmesio, turime bent jau mobilųjį telefoną ir pasišalinti negalinčią auditoriją.
CELIA WALDEN
„The Daily Telegraph“, 2009.XI.27
Vertė Kęstutis Pulokas
