Grupė „Vaizbūnai“, kaip studentų muzikos kolektyvas, buvo įkurta prieš daugiau nei 50 metų.
Grupė grodavo šokių vakaruose „Energetiko“ klube Petrašiūnuose, tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) VIII rūmuose. Šokiai vykdavo kiekvieną savaitgalį iki pat 1985 metų vasaros. Tuo metu „Vaizbūnų“ grupė buvo tokia populiari, kad į šokius, kur jie grodavo, žmonės lipdavo net per langus, balkonus, stovėdavo didžiulėse eilėse prie bilietų.
Grupės sudėtis metams bėgant keitėsi, o prieš nepriklausomybės atkūrimą, jos veikla nutrūko, ir muzikantai išsiskirstė kas sau: sukūrė šeimas, pasuko su muzika nesusijusiais profesiniais keliais. Ir tik prieš keliolika metų vienam iš buvusių grupės narių (grojusiam su „Vaizbūnais“ nuo maždaug 1975-ųjų), kilo mintis suburti kolektyvo senbuvius ir drauge atgaivinti grojimo įgūdžius bei prisiminti studentavimo laikais grotus kūrinius.
Repeticijų ciklas ilgainiui išaugo į pasirodymus bigbyto vakaruose „Kauno dienose“. Pasiklausyti šios ir kitų praeityje populiarių grupių susirinkdavo sausakimša Rotušės aikštė. Po daugybės metų vėl pajutę scenos adrenaliną ir malonumą groti publikai, buvę muzikantai nusprendė nebesiskirti.
„Vienąsyk suėjus nebesinorėjo atsitraukti. Pasijutom išalkę adrenalino, kuris visada būna einant į sceną, ir tų emocijų, kurių gaunam bendraudami su publika per koncertus. Jau nebegalėjome išsėdėti ir tuometiniame „Combo“ klube prie Nemuno pradėjome organizuoti senųjų grupių susitikimus“, – pasakos vienas iš „Vaizbūnų“ atgimimo iniciatorių, klavišininkas A. Kavoliūnas.
Tiesa, sugrįžti į sceną nebuvo taip paprasta: prireikė nemažai pastangų, kol atgijo jaunystėje įgyti įgūdžiai.
„Seniau grojau penkiais instrumentais, tačiau per 20 metų nė vieno nebuvau paėmęs į rankas. Kai apimtas nostalgijos vėl pasiėmiau bosinę gitarą, buvo labai sunku: nesuvokiau, kas darosi, pirštai visiškai neklausė. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad vėl prisiminčiau... Bet čia kaip važiuoti dviračiu: grojimo įgūdžiai anksčiau ar vėliau sugrįžta“, – pasakos laidoje kitas grupės narys, bosininkas Feliksas Ratomskis.
F. Ratomskį į grupę sugrąžino įdomus sutapimas
„Kartą sugalvojome klube suorganizuoti festivalį, skirtą Romui Kulakauskui atminti. Feliksas atvažiavo pas mane į darbą kažkokiais reikalais, – pasakoja A. Kavoliūnas. – Sakau jam: „Turiu gerą idėj – ar tu nenorėtum prisiminti grojimo bosine gitara ir ateiti pagroti viename renginyje?“ Feliksas sako: „Tu nepatikėsi, atėjo momentas, kai muzikos nostalgija tapo tokia didelė, kad nusipirkau bosinės gitaros stiprintuvą ir jau galvoju, su kuo reikės pradėti muzikuoti.“ Matyt, kažkas iš aukščiau norėjo, kad mes tada susitiktume. Taip Feliksas vėl prisijungė prie grupės, o šiandien ne tik groja bosine gitara, bet ir yra mūsų koncertmeisteris, ruošia mums partitūras.“
2019 metais kolektyvas pakeitė pavadinimą ir tapo „Vaizbūnais XXL“. Grupė groja XX a. pasaulinius hitus, rengia koncertus ir aplink save buria įvairaus amžiaus gerbėjus. Tiesa, neretai susiduria ir su nuostaba.
„Jaunimas labai dažnai stebisi ir klausia: „Jūs grojat roką? O kur „Grok, Jurgeli“? Toks požiūris“, – šypsosis laidoje A. Kavoliūnas.
Grupės „Vaizbūnai XXL“ nariai lyg susitarę tvirtina, kad vėl susibūrus ir pradėjus drauge muzikuoti ir koncertuoti, tarsi sugrįžo jaunystė.
„Mums didžiulė laimė vėl groti, koncertuoti publikai, jausti adrenaliną prieš išeinant į sceną. Tada tiesiog atgyji, nusimeti metus. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra buvimas su bendraminčiais, vienas kito geranoriškas palaikymas“, – sako F. Ratomskis.
Daugiau atgimusios populiarios grupės pasakojimų ir muzikinio gyvenimo detalių žiūrovai laidoje „Amžius ne riba“ jau šį šeštadienį 9 val. ryto per žiūrimiausią televiziją TV3.
