Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Zinkevičienė pasakoja, kad iš 335 pradinukų specialiųjų poreikių turi 17 vaikų, 8 iš jų nustatyti dideli specialieji poreikiai, 3 mokosi pagal individualias programas. „Šie vaikai nesimoko užsienio kalbos, ugdymo planas jiems kompensuojamas pamokomis su specialiuoju pedagogu. Mokykloje taip pat dirba socialinis pedagogas, o psichologas ateina iš Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT). Didelis galvos skausmas mūsų mokyklai – logopedas, kurio pagalbos vaikams labai trūksta“, – sako direktorės pavaduotoja.
Visi vaikai mokykloje mokosi kartu, kiekvienam stengiamasi skirti tiek dėmesio ir pagalbos, kiek reikia. Pagalba teikiama ir pedagogams – prieš 4 metus, kai mokytis atėjo didelių specialiųjų poreikių turintis vaikas, mokytojai išklausė seminarų ciklą apie autizmo spektro sutrikimus, mokėsi, kaip juos atpažinti, kaip dirbti su tokį sutrikimą turinčiais mokiniais.
D. Zinkevičienės teigimu, mokykloje vienu metu specialiųjų poreikių turinčių vaikų daugiausiai yra buvę 25, mažiausiai – 16. Dalis sutrikimų išryškėja jau vaikams besimokant, kiti į pradines klases ateina iš darželio su jau įvertintais specialiaisiais poreikiais. „Mokykloje nuolat diskutuojame, kaip anksti vaikui derėtų nustatyti specialiuosius poreikius. Viena vertus, tai – lyg savotiškas antspaudas, reikia tausoti vaiką, esama nuomonių, kad tai daryti derėtų vėliau. Antra vertus, tik nustačius specialiuosius poreikius galima vaikui teikti specialiojo pedagogo, mokytojo padėjėjo ar kitą pagalbą“, – aiškina direktoriaus pavaduotoja.
Pasak jos, kartais būna sudėtinga įkalbinti tėvus kreiptis į PPT ir gauti rekomendacijas: „Ilgiausiai įkalbinėti tėvus teko net 1,5 metų. Pasidžiaugėm, kai tėvai, išleisdami vaiką į pagrindinę mokyklą, nuoširdžiai mums dėkojo už jų vaikui suteiktą pagalbą.“
Pedagogai kviečiasi tėvus į mokyklą, įvardija problemas, su kuriomis susiduria jų vaikai. Vis dėlto pasitaiko, kad net gavę PPT išvadas tėvai jomis su mokykla nepasidalina – jiems suteikta tokia teisė. „Gaila, bet tebėra gajus stereotipas – jei vedi vaiką patikrinti, vadinasi, jis kvailas. Visada aiškiname šeimoms – vaikas gali turėti ir laikinų sunkumų, galbūt jam prireiks tik trumpalaikės pagalbos, kuri palengvins jo tolesnį gyvenimą, – pasakoja D. Zinkevičienė. – Turėjome atvejį, kai pirmokėliui buvo nustatyti specialieji poreikiai, bet, vaikui suteikus įvairiapusę specialistų pagalbą, į pagrindinę mokyklą jis nuėjo jau neturėdamas specialiųjų poreikių. Įsitikinome: jei pagalba nesuteikiama laiku, didėja vaiko atsilikimas nuo bendraamžių, mažėja motyvacija.“
Ciklinė nuotaikų kaita
Haliucinacijos
Nervingumas ir pyktis
Nemiga
Mokytojos – itin išradingos
Mokytoja metodininkė Nijolė Miliauskaitė, su pradinukais dirbanti jau 32 metus, pabrėžia: per visą šį laiką ji neturėjo nė vienos laidos, kur klasėje nebūtų specialiųjų poreikių turinčių vaikų. „Pasitaikė ir sudėtingesnių, ir paprastesnių atvejų. Turėjau mokinį, kuris mėgdavo palįsti po stalu ir ten tupėti, niekaip nepavykdavo jo išprašyti. Ką gi, teko po stalu lįsti pačiai ir skirti vaikui užduotis ten. Mokinukui neliko kitos išeities, tik sėsti į suolą – kaip kitaip, jei mokytoja pasiekia ir slėptuvėj“, – šypsosi N. Miliauskaitė.
Pedagogės teigimu, pasitaiko atvejų, kai vaikai itin sunkiai mokosi rašyti, skaičiuoti. Jos klasėje buvo vaikų, kurie skaityti išmokdavo tik trečioje klasėje. Šiuo metu trečiokus mokanti Dalia Vinslauskienė tikina, kad ir tai pavyksta ne visada: „Vienas iš dabartinių mano vaikų nuo pirmos klasės mokosi pagal individualią programą, jau iš darželio atėjo su nustatytais specialiaisiais poreikiais. Skaityti jam niekaip nesiseka – vieną dieną tarsi išmokstame atpažinti raides, o kitą – vėl viską pradedame nuo pradžių. Pasidžiaugiu bent nedideliais pasiekimais – berniukas bent jau pradėjo kopijuoti raides, rašyti.“
Dar vienas vaikas trečioje klasėje mokosi pagal pritaikytą programą, sunkiai suprantama jo kalba. „Mano manymu, dabar jis kalba aiškiau nei pirmoje klasėje, nors gali būti, kad tiesiog pradėjau geriau jį suprasti. Labai džiaugiuosi klasės vaikais – jie labai geranoriški specialiųjų poreikių turintiems vaikams, draugiški. Mergaitės juos ir pagloboja, ir paglosto, žino, kaip nuraminti. Visa klasė atėjusi kartu iš darželio grupės, todėl vaikai vieni kitus gerai pažįsta. Net man pirmoje klasėje patardavo, kaip geriau elgtis su vienu ar kitu vaiku“, – pasakoja D. Vinslauskienė.
Per ilgus darbo metus mokytoja sako taip pat susidūrusi su įvairiais atvejais: turėjo mokinių, kurie šliaužiojo po klasę, urzgė, juos ištikdavo pykčio priepuoliai. Tokie pradinukai reikalavo kur kas daugiau dėmesio. Vis dėlto, D. Vinslauskienės teigimu, su visais iššūkiais susidoroti pavyko, jai niekada nebuvo kilęs noras atsisakyti mokyti kurio nors iš savo klasės vaikų.
Širvintų pradinės mokyklos direktorė Irena Sližauskienė sako, kad šios dvi mokytojos – itin kvalifikuotos ir išradingos: „N. Miliauskaitė – metodininkė, šiuo metu rengiasi įgyti eksperto kvalifikaciją. Ji yra išleidusi keturis pratybų sąsiuvinius, turi daug idėjų, kaip mokyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, puikiai valdo klasę, visada randa bendrą kalbą su tėvais. Daug patirties turi ir D. Vinslauskienė, kuri moka sudominti vaikus. Jos gamtos būreliai – tarp populiariausių mokykloje.“
Kvalifikuota pagalba specialiųjų poreikių turintiems vaikams
Šiuo metu Širvintų pradinėje mokykloje įdarbintos 3 mokytojo padėjėjos, kurios prireikus gelbsti specialiųjų poreikių turintiems vaikams. „Jų reikėtų ir daugiau, – sako D. Zinkevičienė. – Kol kas šiaip taip verčiamės. Specialistės būna ir su vienu vaiku, ir paskirstomos po klases pagal iš anksto sudarytą grafiką. Labai džiaugiamės, kad mokytojo padėjėjomis dirba buvusios pradinių klasių mokytojos, kurios išmano ir mėgsta savo darbą, geba sutarti su vaikais.“
Specialiųjų poreikių turintiems vaikams klasių mokytojos parengia atskiras užduotis – pritaiko jas pagal vaiko darbo tempą, gebėjimus, poreikius ir kt. Jei kyla problemų dėl emocijų nuvaldymo, mokytojas visada gali pasikviesti į pagalbą socialinę pedagogę. Jei ji užsiėmusi, į pagalbą ateina direktoriaus pavaduotoja. Pasak D. Zinkevičienės, tokių atvejų mokykloje pastaruoju metu pasitaiko itin retai.
Specialiųjų poreikių turintys vaikai įtraukiami į visas mokykloje vykstančias veiklas. Ypač jie pasižymi per sporto varžybas. Širvintų pradinė mokykla kasmet dalyvauja Lietuvos olimpiniame festivalyje, kur laimi pirmąsias vietas, paskelbiama sportiškiausia mokykla. Aukso medaliais pasidabina ir specialiųjų poreikių turintys vaikai.
Mokyklos mokytojos ypač džiaugiasi patirtinio ugdymo galimybėmis ir rezultatais. Biologės išsilavinimą turinti D. Vinslauskienė su pradinukais nuolat tyrinėja gamtą, augalus, turi įsirengusi laboratoriją su įvairiomis tyrimams reikalingomis priemonėmis. „Mūsų mokyklos teritorija – labai dėkinga, čia auga visi augalai, kurie aprašyti gamtos pamokų programoje. Šalia kiekvieno augalo pritvirtinome lenteles su aprašymu, – pasakoja mokytoja. – Specialiųjų poreikių turintys vaikai noriai dalyvauja būrelio „Jaunasis tyrinėtojas“, „Matematika aplink mus“ veikloje. Tai jiems labai naudinga – tyrinėjant gamtą, dirba ir rankos, ir galvos.“
Širvintiškiai mokyklos kieme įsirengė dendrologinį taką, vaistažolių, prieskoninių augalų lysvę. Pasak D. Vinslauskienės, vaikai gamtą stebi skirtingais metų laikais: „Matome, kaip rudenį ant medžio atsiranda pirmasis geltonas lapas, stebime, kaip jų daugėja, kaip medis numeta lapus. Per mikroskopą nagrinėjame, kaip augalai per lapus garina vandenį. Taip pat stebime sliekus, žiūrime, kaip jie purena dirvožemį. Gamtos temos – neišsemiamos, kaip ir vaikų patiriamas atradimo džiaugsmas.“
N. Miliauskaitė pasidžiaugia, kad Širvintų pradinės mokyklos mokinukai yra dviejų Lietuvoje registruotų rekordų autoriai. Jie registravo ilgiausią duonos pakuočių veržiklių grandinę – pririnko kone 2 kilogramus šių detalių, vėliau sujungė jas į grandinę. Taip pat vaikai rinko butelių kamštelius, dėliojo juos pagal spalvas, už didžiausią surinktą jų kiekį buvo įrašyti į Lietuvos rekordų knygą.
Mokslinėms konferencijoms rengiasi visi kartu
Kasmet mokykloje rengiamos mokslinės konferencijos, kur pristatomi vaikų darbai. „Daug metų dalyvavome kitose mokyklose rengiamose konferencijose, tapdavome nugalėtojais ar prizininkais. Pagalvojome – kuo mes prastesni už didžiųjų miestų mokyklas? Pirmojoje konferencijoje „Jaunasis kodėlčius“ dalyvavo 42 vaikai, 20 mokytojų, skaityta 30 pranešimų. Renginys didžiulį įspūdį paliko tiek vaikams, tiek jų tėvams, kurie labai aktyviai prisidėjo. Nusprendėme tradicijas tęsti“, – sako N. Miliauskaitė.
Temų konferencijoms mokinukai, jų tėvai, mokytojai ieško užsienio interneto svetainėse, dalijasi atradimais vieni su kitais. Pasak N. Miliauskaitės, visiems svarbu atrasti ką nors savito, originalaus, nekartoti to, ką jau darė kiti. „Pasigaminti ugnikalnį mums buvo pernelyg paprasta. Mokėmės jį pasigaminti... po vandeniu. Pavyko, – džiaugiasi mokytoja. – Dar viena užduotis – išmaniuoju telefonu padaryti hologramą. Kartą ispaniškoje svetainėje radome eksperimentą, kaip prie bulvės prijungus elektrodus ima šviesti lemputė. Bandėme ir vienaip, ir kitaip – nesisekė. Jau nusprendėme – galbūt lietuviškos bulvės ne tokios, gal reikėtų išbandyti runkelį? Galų gale, po ilgų bandymų, eksperimentas pavyko. Tiesa, lemputė buvo labai mažytė, bet vis dėlto ji švietė.“
N. Miliauskaitės teigimu, kasdienėje veikloje gimsta ir itin originalių minčių: „Kartą matau – vaikas į mokyklą atėjo nusiminęs, prastos nuotaikos. Klausiu – kas nutiko? „Ai, ne ta koja iš lovos išlipau“, – atsako mokinys. Vaikai susidomėjo – ar iš tiesų tai veikia? Visą savaitę stebėjome, kuria koja patys ar mūsų tėveliai išlipame iš lovos, kruopščiai fiksavome, kokia tądien buvo nuotaika. Priėjome prie išvados: ne kojos kaltos, kad nuotaika gera ar prasta. Vis dėlto tyrimas vaikams suteikė daug gerų emocijų.“
Kitąsyk pradinukai pastebėjo, kad, patrynus galvą balionu, plaukai įsielektrina, ir sumanė patyrinėti, ar tam įtakos turi plaukų spalva. Vaikai panašių projektų imasi labai entuziastingai,
nes jiems įdomu. „Kai nesistengi pradinukams brukti sausos teorijos, kai mokymas pagrįstas praktiniais užsiėmimais „paimk, pačiupinėk, pažiūrėk, išsiaiškink“, rezultatai būna puikūs. Nuostabiausia, kai tėvai per ketvirtokų išleistuves padėkoja: „Ačiū, mokytoja, mokykloje buvo labai įdomu“. Tai mums geriausias atlygis už darbą“, – pabrėžia N. Miliauskaitė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
