Per ilgos instruktorių darbo valandos
Augustė Uzielaitė pabrėžia, jog instruktoriai turėtų mažinti darbo krūvį, nes per ilgos darbo valandos daro įtaką jų nuotaikai mokant vairuoti, jie būna nervingi. ,,Aš pradėjau mokytis vairuoti visiškai nesėdėjusi prie automobilio prieš tai, todėl man sunkiausia išmatuoti atstumą iki kitų automobilių, visada baisu išvažiuoti iš greitėjimo juostos, nes uždelsiu. Stresas visada kairiniai posūkiai, kai reikia praleidinėti automobilius. O instruktorius geras, bet nervina, kad viską pamiršta. Juk jis važinėja nuo septintos valandos ryto iki devintos vakaro, tai visada reikia priminti, kas blogai sekasi, kas gerai. Pas juos, manau, irgi turėtų būti aštuonių darbo valandų limitas, nes tada ir tampa nervuoti jie visi. O ir šiaip, ne tiek sunkumai kamuoja, kiek stresas, nes žinai, kad čia ne vaikų žaidimai ir net ne egzaminai universitete. Kol nesi įgudęs, turi būti itin atsargus prie vairo, nes esi atsakingas ne tik už save, bet ir už aplinkinius“, - patirtimi dalinasi Augustė.
Svarbu atsakingai rinktis mokyklą
Kurį laiką vairavimo kursus lankanti Gerda Margelevičiūtė, į šiuos mokslus žvelgia pozityviai. ,,Kadangi jau teko vairuoti ir automobilis nėra man naujiena, sunkumų bei didelio streso besimokydama nepatyriu. Sunkiausia buvo prisiversti mokytis, skaityti kelių eismo taisyklių knygelę, kurioje informacijos yra tikrai nemažai, o išmokti bei žinoti turi viską. Vairavimo mokyklą Vilniuje rinkausi tikrai atsakingai, todėl neteko nusivilti nei vairavimo instruktoriumi, nei teorijos dėstytojo darbu. Informacija pateikiama aiškiai, išsamiai, su pavyzdžiais, o vairuojant nejaučiu streso, kad kažką ne taip darau. Tai turbūt padeda jaustis saugiai bei užtikrintai vairuojant mieste. Tikiuosi įgytos žinios ir įgūdžiai padės būti gera vairuotoja ateityje“, - sako Gerda.
Neseniai vairuotojo pažymėjimą gavusi Laura Noreikaitė mano, jog svarbiausia, turėti kantrybės ir viskas ateis su patirtimi. ,,Iš pradžių mokantis buvo sunku sklandžiai perjunginėti pavaras ir atlikti kitus elementarius automobilio valdymo veiksmus, tačiau vėliau įgudau. Taip pat kartais dėl streso sunku greitai priiminėti sprendimus, norisi labiau apgalvoti manevrą, o kartais nebūna laiko. Sunku tiksliai įsiminti, kuris ženklas ką reiškia, nes kai kurie yra panašūs vieni į kitus ir galima lengvai sumaišyti. Lengviau, kai su instruktoriumi padirbėjome parkavimosi aikštelėje, kai kurie pratimai tapo ne tokie sudėtingi, tačiau neišskirčiau kažko labai paprasto, nes kol esu nauja vairuotoja, visiškai atsipalaiduoti neišeina ir nėra dalykų, kurie būtų labai lengvi. Besiruošdama egzaminui, vairuoti mokiausi su dviem vairavimo instruktoriais. Labai vertinu instruktorių profesionalumą ne tik pagal tai, kiek žino teorijos, bet ir kiek pakantūs yra, tai labai svarbu, džiaugiuosi, kad abu mano instruktoriai buvo kantrūs ir ramiai reagavo i mano klaidas, nes esu girdėjusi iš pažįstamų, kad pasitaiko ir rėkiančių arba pamokos metu automobilyje rūkančių instruktorių. Su tokiu instruktoriumi mokytis vairuoti būtų iš tikrųjų sunku. Vairuodama mažesniame miestelyje jaučiuosi drąsiai, nes gatvės pažįstamos, eismas pakankamai nejudrus, aplinkinių automobilių nėra daug, todėl jie nekelia įtampos, nors ir vis tiek turiu išlikti budri. Didesniame mieste vairuoti vis dar nedrąsu, kiti eismo dalyviai įžūlesni, labiau skuba, naudoja garso signalus, sudėtingesnės ir gatvės, daugiau įvairių ženklų, tad daugiau ir įtampos“, - sako Laura Noreikaitė.
Pasitikėti savimi
Antanas Pučinskas neseniai įgijo automobilio vairuotojo pažymėjimą. Tiesa, jam nebuvo taip suku, nes prieš tai jis jau vairavo motociklą. ,,Sunkumas vienas. Nebijoti ir įtikinti save, jog nėra ko pergyventi, pasitikėti savimi. Man asmeniškai eisme dalyvaujančiam jau keletą metų prieš tai su motociklu, nebuvo jokių sunkiai įsimenamų situacijų ar taisyklių. Buvau pratęs prie eismo gatvėse. Lengva iš dalies viskas, jei pasitiki savimi, turi teisingą ir draugišką instruktorių, kuris tikrai nulems dalį rezultato, todėl sakyčiau, jog instruktoriaus pasirinkimas turėtų būti apgalvotas sprendimas. Mano atveju nauja buvo pratimai aikštelėje, gal jie ir buvo sunkioji mokymosi proceso dalis. Instruktorių rinkausi, nežiūrėjau pro pirštus. Tai tikrai labai lemia vairavimo pamokų kokybę ir savijautą pačiame automobilyje, atmosferą, nes mokymai trunka išties netrumpai, su maloniu instruktoriumi gali bendrauti kaip su visai neblogu draugu, pajuokaudamas, mano atveju įtampos nebuvo, jaučiausi laisvai ir laukdavau kitų pravažiavimų. Jei sėdžiu prie instruktoriaus kuris mane priima kaip draugą aš jį taip pat, tai važiuoji lyg veždamas draugą kuris tiesiog tai pataria kaip turėtumei elgtis eisme. Važiuodamas savimi pasitikiu, gi turiu vairuotojo pažymėjimą“, - sako Antanas Pučinskas.
Šalia sėdintis instruktorius – trukdo?
Laurynas Melieška dar mokosi varuoti ir per daug neatvirauja, tačiau atskleidžia, jog be instruktoriaus galėtų vairuoti daug ramiau ir geriau. ,,Šiaip sistema ten paprasta, tik niekaip neatsiskaičiau tų testukų ir kuriuos reikia išspręsti pačioj mokykloj. Iš instruktoriaus jaučiu didžiulį spaudimą, be jo galėčiau kad ir ralyje važiuot, bet su instruktoroum kaip senutė vairuoju“, - pasakoja Laurynas Melieška.
Teisių laikymas užtruko 3 metus
Kai kuriems mokiniams mokytis vairuoti tenka ilgiau nei įprasta, neseniai vairuotojo pažymėjimą gavusi Donata Špokaitė pripažįsta, jog mokantis vairuoti sunkiausi yra emociniai aspektai. ,,Aš teises laikiau kokius 3 metus, tai teko visko patirti. Iš pradžių ėjau su dideliu entuziazmu, bet jau po antros pamokos patyriau sukrėtimą, nes instruktorius buvo negailestingas. Tai susitraumavau ir negalėjau atsipalaiduoti. Išliejau žiauriai daug ašarų ir patyriau daug kančių, todėl užtrukau, nes mesdavau šitą reikalą ir po to vėl sugrįždavau. Daug ėmiau papildomų pamokų, nes tėvai su manimi nevažinėjo. Galiausiai atradau žmogiškesnių instruktorių, kurie įkvėpė pasitikėjimo ir net ėmė patikti vairuoti. Tai sunkiausi dalykai ne tiek techniniai, kiek emociniai. Žinoma, techniniai irgi nėra lengvi iškart, reikia daug praktikos, o po to jau, žiūrėk, panašiai kaip su dviračiu. Gali pusmetį nevairuoti, bet prisidėti ir visai greit atsigamina įgūdžiai. Bet dabar vėl nevairuoju nuo tada, kai tik išsilaikiau teises, nes automobilio neturiu, o šeima neleidžia, nes bijo, kad aptrankysiu gražias mašinas... Tai turbūt mano vairavimo kančių istorija dar nesibaigė“, - atvirauja Donata.
