Šį savaitgalį sueina lygiai 15 metų nuo to laiko, kai mažas Bosnijos Srebrenicos miestelis pasauliui tapo žinomas dėl jame įvykusių didžiausių nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos žudynių. Bosnijos serbų pajėgos tuomet nužudė daugiau kaip 8 tūkst. Srebrenicoje prisiglaudusių musulmonų vyrų bei berniukų. Almos Mustafič tėvas, kuris dirbo Bosnijoje dislokuotiems Jungtinių Tautų kariams, buvo vienas iš tų nužudytųjų.
Rizo Mustafičius olandų JT batalione dirbo elektriku, kai 1995 metų liepos 11 dieną Bosnijos serbų pajėgos į savo rankas perėmė Srebrenicos kontrolę. Kartu su savo šeima R. Mustaficičius rado prieglobstį JT karių saugomoje teritorijoje ir kartu su dešimtimis tūkstančių kitų asmenų tikėjo, kad jiems pavyko pabėgti nuo Bosnijos karo siaubų. Iš pradžių R. Mustafičius buvo įtrauktas į sąrašą žmonių, kuriuos olandų kariams buvo leista evakuoti iš Srebrenicos, tačiau galiausiai pačiu paskutiniu momentu Alma ir jos motina buvo priverstos stebėti, kaip R. Mustafičius buvo atiduotas į Bosnijos serbų rankas.
„Viskas nutiko taip greitai. Jis tiesiog buvo nustumtas į vieną pusę, o mes – į kitą. Mes neturėjome kito pasirinkimo kaip tik eiti. Aš prisimenu, kad nuolatos žvalgiausi atgal bandydama jį pamatyti paskutinį kartą. Tačiau mama nuolatos šaukė: „Nežiūrėk atgal! Nežiūrėk atgal, nes priešingu atveju ir mes turėsime čia pasilikti!“ - prisiminimais dalijosi Alma.
Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė savo tėtį. Nuo to laiko nebuvo aptikta jokių jo pėdsakų. Nebuvo rasti net jo palaikai.
Po Srebrenicos tragedijos Alma emigravo į Olandiją. Būtent to norėjo jos tėtis. Būdamas gyvas, jis teigė nenorįs, kad dukra augtų korumpuotoje šalyje. Alma atsisakė Bosnijos pilietybės ir dabar dėsto mokesčių teisę viename Utrechto koledže.
Ji nesureikšmina fakto, kad gyvena šalyje, kurios kariai 1995 metais ją nuvylė neapgindami jos tėčio nuo Bosnijos serbų.
„Aš netikiu, kad atskiri kariai galėjo padaryti ką nors, kas būtų pakreipę įvykius kita linkme. Aš esu įsitikinusi, kad tokiu atveju, jei karinė vadovybė būtų priėmusi kitą sprendimą, viskas būtų pasibaigę labai skirtingai. Galvoti, kad mano tėvas, kuriam buvo suteiktos šimtaprocentinės garantijos dėl apsaugos, buvo pasiųstas mirti dėl kvailos kaidos, kurią padarė koks nors personalo karininkas... Tai skaudina. Negaliu nustoti galvoti, kad jis galėtų būti čia. Tačiau nesulaukiau nė žodelio atsiprašymo“ - pasakoja Alma.
Jai nepriimtina tai, kad Srebrenicos įvykius iki šiol gaubia migla. Ji nori, kad būtų paskelbta visa tiesa apie šį įvykį ir Olandijos vyriausybė bent pripažintų savo klaidas.
„Jei Olandijos vyriausybė nepadarė nieko blogo, tai kodėl yra tiek daug įslaptintų dokumentų, kurių net negalima pamatyti? Olandai žinojo, kiek žmogžudysčių įvykdyta ir, kad žmonės bus masiškai žudomi ateinančiomis dienomis. Jei faktai išvystų dienos šviesą, manau, kad būtų įmanoma teisiškai įrodyti, kas yra žinoma eilę metų: kad Olandijos vyriausybė padarė daug didelių klaidų ir kad ji paprasčiausiai bijo milžiniškų ieškinių iš nukentėjusiųjų“ - teigia Alma.
Šią savaitę A. Mustafič kartu su kitų aukų šeimomis kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pateikti oficialūs kaltinimai JT taikdarių, saugojusių Srebrenicą, vadams.
Vis dar atkasami kapai
Nors nuo Srebrenicos žudynių jau prabėgo 15 metų, regione vis dar gana dažnai atrandami nauji masiniai kapai. Kol kas buvo atkastos 73 masinės kapavietės. Pavyko identifikuoti 6 481 auką. Tačiau vis dar ieškoma bent 1,5 tūkst. žmonių, todėl ekspertai neabejoja, jog bus atkasta ir daugiau masinių kapaviečių.
Paskutinė tokia kapavietė rasta Zalazjėje, esančioje netoli Srebrenicos. 45 metrų ilgio ir 15 metų ilgio masinė kapavietė, kaip manoma, yra susijusi su žudynėmis Kravicos sandėlyje. Ten, naudojant rankines granatas, buvo susprogdinti maždaug tūkstantis žmonių. Aukų kūnai buvo užkasti 6-8 masinėse kapavietėse.
Tiesa, teismo medicinos ekspertai teigia, kad rasta kapavietė yra antrinė, o tai reiškia, kad nužudytųjų palaikai buvo perkelti iš pradinės savo palaidojimo vietos. Būtent tai yra pagrindinė kliūtis identifikuoti aukas, nes žmonių kaulai yra išsimėtę itin plačioje teritorijoje.
Be to, daug problemų kyla ir dėl to, kad žmonės, dalyvavę žudynėse, vis dar tyli ir atsisako bendrauti su tyrėjais. Todėl masinių kapaviečių paieška priklauso iš esmės tik nuo liudininkų pasakojimų.
Įvykdė genocidą
Kelias Srebrenicos žudynėms buvo atvertas dar 1995 metų pradžioje. Kovo 8 d. Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius, būdamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, įsakė savo kariams atakuoti Jungtinių Tautų saugumo zonoje esančią Srebrenicos pabėgėlių stovyklą.
Vykdydami nurodymus, liepos 6 d. Bosnijos serbų kariai artilerijos sviediniais apšaudė Srebrenicą ir atakavo saugumo zonoje įsikūrusius JT stebėjimo postus.
Antpuolis tęsėsi iki liepos 11 d., kai keli jungtiniai Bosnijos serbų daliniai įžengė į Srebrenicą. Liepos 12 d. Bosnijos serbai atskyrė vyrus ir berniukus nuo moterų ir vaikų ir įkalino juos Potocaryje. Vaikai ir moterys vėliau buvo deportuoti už Srebrenicos. Vyrai ir berniukai, kurių buvo apie 8000, buvo organizuotai nužudyti.
Tarptautinis teisingumo teismas pripažino, kad Srebrenicos skerdynės yra genocido aktas. Pagrindinis žudynių vykdytojas Ratko Mladičius vis dar lieka laisvėje.
