Šį kartą lankomės Plungės rajone. Atvažiuoti čia paskatino portalo „Balsas.lt“ skaitytojo Šarūno laiškas.
Jis rašo, kad yra girdėjęs pasakojant, jog sovietmečiu, kai tarp Šateikių, Plokštinės, beveik Platelių ežero pašonėje, buvo įsikūręs sovietinės armijos dalinys, šiose vietose galėjo būti nutiesti ir požeminiai tuneliai.
„Sklinda gandai, kad tunelis tęsėsi nuo požeminės raketų paleidimo aikštelės iki pat Šateikių gyvenvietės. Senoliai pasakojo, – rašoma laiške, – kad jis buvo itin slaptas, o vietiniai gyventojai, kurie iš smalsumo ar dėl kitų priežasčių patekdavo į itin saugomą teritoriją, būdavo sulaikomi. Vėliau jie net nesileisdavo į kalbas – kur buvo ir ką matė“.
Plokštinėje – milžiniškas SSRS karinis kompleksas Vakarams pagąsdinti
Iš Plokštinės miško, kuriame 1960-1962 m. statant požeminę raketų paleidimo aikštelę, buvo iškeldinti keli čia buvę vienkiemiai, iki Šateikių, kuriuose buvo įsikūręs pulko štabas – apie 25 kilometrai. Ir ne vienas kariniam kompleksui anuomet priklausęs objektas. Plokštinės uždaros karinės zonos plotas buvo apie 12 hektarų.
Po buvusią Plokštinės raketų bazę keliavome su Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja Aušra Brazdeikyte.
„Plokštinė nuo Plungės nutolusi apie 20 km, nuo Platelių – 11 km. Čia 1960 m. pabaigoje buvo pradėta statyti viena iš pirmųjų buvusios SSRS teritorijoje požeminių raketų paleidimo aikštelių. Ji veikė iki 1978 m. Vėliau raketos buvo išvežtos į Šateikius, į antžeminę bazę, o iš čia – atgal į SSRS“, – pasakoja A. Brazdeikytė.
„Požemiuose įrengtos keturios šachtos, besileidžiančios į beveik 30 m gylį. Jose ir stovėjo į Vakarus nutaikytos branduolinės raketos. Dabar mes į požemius patekome per vieną iš avarinių išėjimų. Tokie buvo prie kiekvienos šachtos. O tuomet buvo naudojamasi centriniu įėjimu, nuo kurio prie kiekvienos iš keturių raketų šachtų vedė koridoriai“, – dalijasi informacija, kurią sukaupė klausinėdama buvusių kariškių ir vietinių gyventojų, nagrinėdama daugybę įvairiais būdais gautų brėžinių ir schemų A. Brazdeikytė.
O štai Stanislovas Puidokas požemiuose jaučiasi beveik kaip savo namuose.
„Tai pagrindinis koridorius tarp šachtų. Čia buvo išvedžiotos visos komunikacijos, o šios durys, kaip ir visos kitos, buvo atidaromos elektra. Visur buvo pilna vamzdžių, kabelių. O čia jau pati šachta, joje raketa stovėjo. Tokie cilindrai buvo 4“, – žemaitiškai pasakoja vietos gyventojas.
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų sukaupta informacija liudija, kad ši vieta požeminei raketų paleidimo aikštelei buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – Plokštinės miške buvo nedaug vienkiemių, kuriuos reikėjo iškeldinti. Sakoma, kad tuomet jiems sumokėjo maždaug po 4,5 tūkst. rublių – už tokią sumą anuomet buvo galima įsigyti gana gerą automobilį.
Šiose vietose buvo didelės daubos, tad kariškiams nereikėjo labai giliai kasti.
„Viską ir darė tose daubose. Iškasė, išbetonavo, užvertė. Ir įrangą iškart sukėlė“, – skaitome tuos laikus prisimenančių gyventojų prisiminimuose.
Požeminė raketų paleidimo aikštelė – itin slaptas ir modernus kompleksas
Vietiniai gyventojai ne iš karto sužinojo, kas statoma. Bent jau tie, kurie anuomet nesiklausė „Amerikos balso“ – mat pastarasis, sako kai kurie plateliškiai, dar nė statyboms neprasidėjus pranešė, kas čia bus įrengta.
„Kareiviai ateidavo į šokius Plateliuose. Vietiniams jie ir pasakė, kad stato bazę. Bet kokie joje bus ginklai, niekas nesakė“.
O štai žiupsnelis prisiminimų apie tuos laikus, kai statybos buvo baigtos ir požeminė raketų paleidimo aikštelė veikė.
„Šiluminiai vamzdžiai, kurie ėjo iš karinio miestelio katilinės į bazę, buvo nutiesti virš žemės, ant betoninių pastolių. Nuo žemės jie buvo pakelti apie 1 metrą“.
„Kai raketas ar kitą įrangą veždavo iš Šateikių į Plokštinę, sargybiniai neleisdavo vietiniams žiūrėti. Raketas veždavo dažniausiai naktį. Tada prie kiekvienos sankryžos stovėdavo kareiviai. Mašinos buvo apdengtos brezentu, kad nesimatytų, kas jose yra“.
Jei tik tų dienų liudininkai neperdeda, kai kurie automobliai, važiuodavę į karinę bazę, buvo net apie 20 metrų ilgio.
Anot Stanislovo – vieno iš tų, kurie požemius skersai išilgai išvaikščiojo netrukus po to, kai sovietų armijos dalinys iš Plokštinės pasitraukė, grindys koridoriuose buvo geru pusmetriu aukščiau, o po jomis buvo nutiesta daugybė laidų ir vamzdžių.
,,Juk jie ir vandenį iš ežero traukė, rezervuarai dideli buvo, kelių namų didumo tos talpyklos po žeme“, – pasakoja S. Puidokas.
Pasak „Balsas.lt“ gidų po Plokštinės požemius, norint paleisti raketą, valdymo pulte vienu metu reikėjo paspausti du mygtukus: centrinį ir tos raketos, kurią reikėjo paleisti. Čia esą buvo sukurtas net ypatingas mikroklimatas – normaliomis sąlygomis budintys karininkai čia galėjo gyventi porą savaičių, o karo atveju – visiškos hermetizacijos sąlygomis – apie tris paras.
Bet įspūdingiausias reginys – pati šachta, kurioje stovėjo branduolinė raketa.
„Jos gylis 27 metrai, nors kai kas sako, kad ir 30, jeigu pridėsime po šachta sumontuotą vandens siurbimo įrangą, – pasakoja Aušra. – Visa raketa buvo 23 m ilgio: raketa nešėja 19 m, o branduolinė galvutė – dar iki 4 m. Kartu su kuru ji galėjo sverti apie 42 t (vien kuras svėrė 37 t). Pačios šachtos skersmuo maždaug 5 m, o raketos – tik 1,65 m“.
Virš šachtų esantys kupolai matyti ir dabar. Sako, kad jie sveria apie 200 t. Bet jeigu būtų nuspręsta raketas paleisti, šie milžinai būtų specialiais bėgiais paprasčiausiai nutempti į šoną.
Keliaudami požemiais vis toliau, 8 m gylyje aptinkame vietą, kur buvo laikoma milžiniška, 22 m ilgio cisterna su raketiniu kuru. Tik nei jos, nei galingų siurblių jau nebėra.
„Kai aš pirmą kartą čia patekau beveik prieš 20 metų, cisterna dar buvo. Bet ilgainiui tie patys vietiniai gyventojai viską, ką buvo galima panaudoti, išpjaustė ir išsinešė“, – pasakoja A. Brazdeikytė. Jai pritaria ir S. Puidokas.
„Kariškiai išsikraustydami tik raketas išsivežė. O laidus, vamzdžius, metalą – viską išpjaustė ir išsinešė vietiniai. Visi čia ateidavome. Ir tamsoje, ir su prožektoriais visur išlandžiojome“, – atvirai pasakoja jis.
Net „lobių ieškotojai“ požeminio tunelio neaptiko. „Dūmų be ugnies“ nebūna?
Pasak žmonių, kurie į buvusią bazę pateko apie 1979 m., išsikrausčius iš jos kariškiams, pasakojimų, prie kiekvienos raketos šachtos buvo įrengti atsarginiai išėjimai – apie 1,5 m skersmens angos ir metalinės kopėčios. Esą atsirado drąsuolių, kurie nusileido į pačią šachtos gilumą – maždaug metro pločio tarpą tarp metalinio ir betoninių paviršių.
„Kad nepasiklystų požemiuose vyrai eidami vyniodavo siūlus: juodus, baltus, raudonus. Bet tų siūlų virtinės tarp kojų pindavosi – nesuprasi, kur tavo siūlas, kur kito. O vienas vietinis, dažnai vaikščiodavęs į bazę, buvo taip gerai įsisavinęs požemių schemą, kad galėjo laisvai vaikščioti nepasiklysdamas“, – skaitome prisiminimuose.
Bet jokių slaptų išėjimų ar koridorių nė vienas neaptiko. Arba neprasitarė... Nerado jų ir Šaltojo karo laikų muziejų bazėje bebaigiantys įrengti Žemaitijos nacionalinio parko darbuotojai ir jų pasitelkti specialistai.
„Anksčiau, iki bazės statybos pradžios, čia buvo miškas ir keli vienkiemiai. O Šateikiuose, kur buvo 79 raketinio pulko štabas, statybos prasidėjo tik metais anksčiau. Kadangi raketų bazės buvo slapti kariniai objektai, todėl ir atsirado gandai apie slaptą požeminį tunelį per ežerą“, – sakė A. Brazdeikytė.
„Čia tikrai nebuvo ir negalėjo būti“, – „Balsas.lt“ tvirtino ir Stanislovas. Bet žvelgiant į jį buvo akivaizdu, kad kažkur netoli yra vieta, kuri jam kelia gerokai daugiau įtarimų.
Tad taško nededame. Pirmoji priežastis – mes kol kas apžiūrėjome tik nedidelę buvusios karinės bazės dalį. O antroji – juk ne be reikalo sakoma, kad „dūmų be ugnies nebūna“. Tunelių tarp Plokštinės, Platelių ir Šateikių paieškos tęsiasi.
Taip pat skaitykite ir žiūrėkite:
Po Vilniumi – paslaptingų tunelių raizgalynas
Po Antakalnio kalvomis – fortifikaciniai tuneliai
Požemiai greta Pučkorių atodangos – ugnies linija, kuria nepasinaudojo
