Laurynas naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip kilo mintis vykti į pasienį, ką teko patirti kelionės metu ir apie ką dažniausiai klausinėja nuo karo bėgantys ukrainiečiai.
„Šitą transportavimo ir humanitarinės pagalbos akciją organizuoja automobilių pardavėjų salonas kartu su Lietuvos žurnalistų autoklubu, kuriam priklausau. Ten yra žmonės, kurie mėgsta vairavimą ir taip gali prisidėti.
Mums parašė, kad reikia vairuotojų ir aš pagalvojau, kad tai yra mažiausia, kuo galiu prisidėti. Pavairuoti man nėra problema“, – pasakoja L. Matonis ir išduoda, kad per 27 valandas nuvažiavo daugiau nei 1700 kilometrų ir į kelią leidosi po 4 valandas trukusio tiesioginio eterio.
„Lenkai labai gerą sistemą yra sugalvoję. Paimti migrantų iškart važiuojame ne į pasienio punktą, o į specialiai įrengtą migracijos punktą. Autobusai surenka visus pėsčiomis sieną perėjusius žmones ir nuveža į tą migracijos punktą. Iš ten vyksta visa logistika.
Ten per kolonėles žmonėms pranešinėja keliomis kalbomis, kad tarkime atvyko 50 vietų autobusas į Varšuvą. Veža į Krokuvą, į Čekiją labai daug kas nori. Mes kai važiavome turėjome penkiolika vietų į Vilnių“, – nuo karo siaubo bėgančių ukrainiečių kryptis vardija Laurynas.
Radijo laidų vedėjas atskleidžia, jog pakeleiviai ypač daug klausinėjo ne apie ką kitą, o apie galimybes įsitvirtinti Lietuvoje.
„Mums pasisekė su žmonėmis, kuriuos gavome. Mes parvežėme į Lietuvą dvi šeimas. Buvo moteris ir jos suaugusi dukra, ir kita mama su vienuoliktoku sūnumi. Turėjome ekipaže jaunų pabėgėlių, jie kalbėjo angliškai.
Jiems viskas įdomu, daug klausinėjo apie Lietuvą. Mums pasitaikė labai religingi žmonės, klausinėjo apie tai, kokių tikėjimų yra pas mus. Domėjosi socialinėmis garantijomis, darbo perspektyvomis. Klausė, ar galima rasti darbą nekalbant angliškai ar lietuviškai. Jie nusiteikę ilgiau čia pabūti“, – pasakoja pašnekovas.
„Vienos iš tų šeimų tėvas liko karo fronte. Jie kelyje skambino jam, pasakojo, kad vyksta į Lietuvą. Kai jis pabijojo, kad čia pavojinga, jie vienu balsu jį nuramino vienu žodžiu – NATO. Jiems tai labai didelis garantas.
Mums buvo pasakyta, kad mes esame tik pavėžėjai ir jų nereikia kalbinti. Nuo to pasienio punkto iki Varšuvos mūsų visas ekipažas penkias valandas miegojo. Jie iki punkto keliavo keturias ar penkias dienas.
Kai Varšuvoje sustojome degalinėje ir nupirkome jiems pavalgyti – tada atsirado ryšys su jais. Jie pradėjo visko klausinėti, domėtis“, – džiaugiasi vaikinas.
Paklaustas, kokios emocijos vyrauja tarp pabėgėlių, L. Matonis neslepia – nors ukrainiečiai po kelių ilgų kelionės dienų ir pavargę, jų širdys sklidinos optimizmo ir vilties.
„Pačiame punkte būna keturi tūkstančiai žmonių, bet jie greitai juda – per porą valandų randa transportą. Jie būna ganėtinai pavargę, matosi, kad veidai be miego, išsekę, net ašarų nebebūna jau.
Jie stengiasi rasti pozityvo. Tai man rodo, kad ukrainiečiai – labai stipri tauta. Mes su kolega buvome dviese, kalbėjome, kad tikėjomės daug blogesnio vaizdo.
Jie yra užtikrinti dėl ateities, kad viskas bus gerai. Jie tiki, kad jau nugalėjo – liko tik formalumai. Nuotaika rami, pavargusi, bet pakili“, – pasakoja Laurynas Matonis.
