Šiais metais mokslininkai paskelbė nemalonius faktus: per mažiau nei trisdešimt metų Didysis barjerinis rifas, esantis prie Australijos krantų, neteko pusės savo koralų. Dėl to, mokslininkų teigimu, kaltos pastaruoju metu itin sparčiai besidauginančios dygliuotosios jūrų žvaigždės, kurios per metus suėda apie 33 kv. m spalvotųjų duobagyvių. JAV nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) atstovai teigia, kad anglies dioksidas, iš atmosferos besiveržiantis į vandenyną ir jį teršiantis chemikalais, taip pat pradėjo mažinti rifų struktūrų kalkėjimą, o kartu ir naikinti rifų organizmus. Rifams nepadeda ir temperatūros pokyčiai, infekcinių ligų proveržiai, kurie tampa vis dažnesni.
Koralinis rifas – tai daugialypė ir sudėtinga ekosistema, sausumoje jos atitikmuo galėtų būti didieji miškai. Rifuose gyvenančios žuvų ir gyvūnų rūšys sudaro apie 25 proc. visų žinomų jūros gyvūnų rūšių, iš kurių vien žuvų – daugiau nei keturi tūkstančiai, taip pat gausybė mažesnių bestuburių ir dumblių. Kai koralinis rifas žūva, išsibalansuoja visa ekosistema, o daugybė jūros gyvių priversti slėptuvės ieškoti kitur. Įdomu tai, kad šiandien tik 10–15 proc. jūros dugno tinka rifams natūraliai formuotis, todėl, siekiant padidinti jų skaičių, šiose pasaulio teritorijose iš patvarių, saugių ir aplinkai jautrių medžiagų buvo pradėta dirbtinai kurti koralams tinkančias struktūras. Tai pasiteisino: koralai pradėjo augti, o kartu su jais stiprėja ir visa vandenų ekosistema.
2009-aisiais Meksikos vandenyse, aplink Kankuną, Isla Mujeres ir Punta Nizuc, buvo suformuotas monumentalus povandeninis muziejus – Museo subacuático de arte, arba MUSA. Šis projektas, kurio sumanytojai – Jaime Gonzalez Cano iš Nacionalinio jūrų parko, Roberto Diaz iš Kankuno jūreivystės asociacijos ir menininkas Jasonas deCaires Tayloras, yra vienas ambicingiausių ir didžiausių meninių užmojų, įgyvendintų po vandeniu. Šiuo metu muziejui priklauso per 450 realaus dydžio skulptūrų, stūksančių 420 kv. m teritorijoje, kartu jos sveria daugiu nei 200 tonų. Tikslas – parodyti visuomenei, kaip sujungus meną ir aplinkosaugos mokslus buvo suformuota kompleksinė rifo struktūra, skirta gyventi jūrų gyvūnijai, prisidedant prie vandenų biomasės didinimo. Kiekviena povandeninė skulptūra pagaminta iš specialių medžiagų, kurios leidžia natūraliai ant jos augti koralams. Šiuo metu Kankuno muziejus yra viena labiausiai lankomų pasaulyje atrakcijų po vandeniu – kasmet jis sudomina per 750 tūkstančių lankytojų, kartu atitraukdamas jų dėmesį nuo natūralių rifų ir leisdamas šiems po truputį atsinaujinti. Dvi muziejaus galerijos – Salon Manchones ir Salon Nizuc – yra skirtingame vandens lygyje: pirmoji, 8 m gylio, prieinama tiek narams, tiek užsidėjusiems kvėpavimo vamzdelius, antroji, 4 m gylio, skirta tik pastariesiems.
Britų menininkas Jasonas deCaires Tayloras – ne pirmasis, savo kūryba prisidedantis prie aplinkosaugos problemų viešinimo ir net sprendimo. Pažvelgus į naujausios jo instaliacijos nuotraukas galima pamanyti, kad menininką sukurti povandeninę gyvenvietę įkvėpė Atlantidos legenda, tačiau šie pastatai skirti prisiglausti ir apsigyventi vandenyno gyvūnijai.
Penkiasdešimt realaus dydžio skulptūrų – tai projektas „Urban Reef“, įgyvendinamas netoli Islas Mujeres, Meksikoje, krantų ir priklausantis MUSA muziejaus kompleksui. Siekdamas padėti išgyventi rifams, menininkas jūros gyvūnams sukonstravo įvairių slėptuvių ir nuleido jas į beveik 8 m gylį. Ir nors jos skirtos apsigyventi vandenų gyvūnijai, „Urban Reef“ neprimena natūralių povandeninių struktūrų – vaizdelis panašesnis į tą, kurį pro langą mato užmiesčio gyventojai: realaus dydžio namai, lauko terasos stalas su patiekta vakariene ir pan. Tiesa, kad naujasis urbanistinis rifas būtų tinkamas įvairioms žuvims, aštuonkojams ir omarams, menininkas šį projektą derino su vietos biologais. Todėl povandeninis namas skirtinguose kambariuose gali priglausti įvairius rifo gyventojus, besislepiančius nuo grobuonių, pavyzdžiui, kefalžuvių. Kiekviena erdvė suprojektuota taip, kad atitiktų skirtingų gyvūnų rūšių poreikius, todėl betoniniame pastate yra ir vėžiagyvių, ir papūginių žuvelių kambarys, o skirtingo dydžio angos sienose leidžia į vidų patekti tiek mažiesiems gyventojams, tiek stambesnėms žuvims. Dar yra angų ant pastato viršaus, per kurias jo gyventojai gali iškišti galvas ir kaip sausumoje smalsiai stebėti, kas vyksta kaimynystėje. Pastatai sukonstruoti iš natūralaus pH cemento, ant kurio galėtų pradėti augti koralai, o jų stogų tekstūra būtų palanki jų polipams. Tiesa, povandeniniame rajone, kaip ir dera, yra ne tik pastatai, bet ir pagal tikrų žmonių atvaizdą sukurtos realaus dydžio akmeninės jų skulptūros. Pietryčių Meksikoje po vandeniu stūksančias 450 skulptūrų, o jau stovinčius pastatus ateityje papildys dar dešimtys naujų, suformuosiančių gyvenvietę, kurią galės apžiūrinėti turistai. Gali kilti klausimas, kaip visa tai pasiekė jūros dugną? Jasonui deCaires Taylorui teko samdyti automobilių keltą su 50 tonų sveriančiu keltuvu, betono skulptūras perkeliančiu ant jūros dugno. Menininkas tikisi, kad po kurio laiko ši instaliacija taps žmogaus rankų sukurtu rifu, kuriame suklestės ir vyks spalvingas jūrų gyvenimas.
Projektas „Urban Reef“ – ne pirmas menininko kūrinys po vandeniu. 2006-aisiais netoli Grenados, Karibų jūroje, Tayloras sukūrė pirmąjį pasaulyje povandeninį skulptūrų parką – National Geographic, įtrauktą į Pasaulio stebuklų topų 25-uką. O nuostabus Meksikos povandeninis muziejus ir per daugelį metų užsimezgęs ryšys tarp žmogaus ir keisto, nepaprasto povandeninio pasaulio jau sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Apie povandeninį „gyvenamąjį rajoną“ rašė žurnalai „National Geographic“, „Vogue“, „USA Today“, „Daily Telegraph“ ir „The Guardian“, o CNN, „Discovery Channel“ ir BBC apie šį menininką susuko ne vieną dokumentinį filmą.
