Kai kasdienybė pradeda įgristi savo pilka monotonija, o siela verkšlena kaip nuskriaustas vaikas, sau tariu: „Laikas permainoms.“ Geriausias mano atrastas būdas atsinaujinti – kelionės. Visi keliai mane anksčiau ar vėliau atvesdavo prie vandens, kol vieną dieną supratau, kad noriu keliauti ne tolyn, bet gilyn, ir pasinėriau. Tada prasidėjo pačios paslaptingiausios ir nuostabiausios mano povandeninės kelionės.
Tapti naru nėra sudėtinga: išklausai teorinį kursą, išmoksti susikomplektuoti ir pasiruošti įrangą, atlieki bandomuosius nėrimus su patyrusiu instruktoriumi, pasitikrini sveikatą ir pradedančiojo naro pažymėjimas jau tavo rankose. Gali net nemokėti plaukti, po vandeniu tai visiškai nebūtina. Plaukti aš mokėjau ir be didesnių sunkumų atlikau visas reikalingas užduotis. Kokie ten gali būti sunkumai, kai nardai vos keturių metrų gylio baseine? Dar keletas įkvepiančių filmukų apie vandens pasaulio grožį ir kupina pradedančiojo naro naivumo bei entuziazmo vykstu į Egiptą, tiesiai į nuostabiais povandeniniais koralų sodais ir spalvingomis žuvimis garsėjančios Raudonosios jūros glėbį.
Tikrasis nuotykis prasideda tada, kai jau stoviu jūros platybėse plūduriuojančio laivelio denyje. Vargais negalais įspraudžiu savo kūną į neopreninį naro kostiumą. Paslaugūs egiptiečiai padeda užsidėti specialią oro pripildytą liemenę, patikrina oro slėgį mano balione, paduoda plaukmenis ir kaukę. Tuomet suvokiu, kaip visa tai rimta, ir apima mažytė panika. Beribės jūros akivaizdoje pasijuntu maža ir bejėgė. O kas, jei ta žydra gelmė mane praris, jei pasimesiu jos platybėse? Širdis daužosi kaip pašėlusi, bandau ją numaldyti ir paklaikusiu žvilgsniu ieškau savo instruktoriaus. Instruktorius jau vandenyje, mojuoja kviesdamas paskubėti. Įsikandu savo oro reguliatorių ir šoku tiesiai į bangų glėbį.
Kitokia realybė
Gelmių dėsniams pažinti reikia šiek tiek laiko. Iš pradžių tenka susitaikyti su tuo, kad netenki savo nerangaus, sunkaus kūno. Po vandeniu galima visiškai ignoruoti žemės trauką. Galimybė sklandyti erdvėje sužavi ir skatina eksperimentuoti. Galiu judėti visomis kryptimis, gulėti, vartytis ar kaboti žemyn galva ir tam nereikia jokių pastangų. Galiu tiesiog leistis nešama ar sūpuojama povandeninių srovių ir nepajudinti nė piršto.
Vanduo apglėbia ir švelniai glosto visą mano kūną ir pamažu atsipalaiduoju. Jaučiuosi tarsi grįžusi į motinos įsčias, tik čia kur kas daugiau vietos... Džiaugiuosi nauja būsena, kol patenku į išties stiprią srovę. Tada tenka sutelkti visas jėgas ir kartu su bendražygiais kabintis už povandeninių uolų. Plaukti prieš srovę – beprasmis jėgų švaistymas. Kol tai suvokiu, iš visų jėgų mojuoju plaukmenimis, iriuosi netgi rankomis ir galiausiai išsekusi susiprantu atsiduoti nenumaldomam srautui.
Vanduo moko prisitaikyti. Jo jėga yra gebėjimas įveikti kliūtis jas apeinant. Vanduo siekia savo tikslo švelniai, bet ryžtingai tekėdamas, persismelkdamas ir trumpam priimdamas net keisčiausią jam siūlomą formą. Suvokiu, kad formą keisti nėra sunku, kai žinai, jog esi turinys – visuomet tas pats, nors ir kitaip atrodantis. Ši vandens savybė visada pažadina mano moterišką prigimtį, taip pat mokančią atsiduoti, apeiti kliūtis ir, žinoma, kurti. Juk viena sakraliausių vandens savybių – įkvėpti ir palaikyti gyvybę. Būti vaisingai, dovanoti gyvybę yra ir moteriško prado galia bei privilegija.
Taigi netenku kūno, atsiduodu srovei ir tada patiriu dar vieną džiuginantį dalyką – povandeninę tylą. Tyla po vandeniu nėra absoliuti, tačiau garsai tokie reti ir subtilūs, palyginti su tais, kuriuos galima išgirsti sausumoje. Girdžiu savo burbuliuojantį kvėpavimą, o su kitais narais galiu kalbėtis tik labai ribota gestų kalba. Lieka begalė laiko sau ir, aišku, povandeninio pasaulio, kuris savo spalvų, formų ir gyvių įvairove nė kiek nenusileidžia žemei, tyrinėjimui.
Spalvų ir formų burtai
Tai, ką teko išvysti po vandeniu, pranoko mano drąsiausias fantazijas. Labiausiai nustebino spalvos, kurios skaidriame jūros vandenyje tviska visu ryškumu net iki dešimt metrų gylio ir tik neriant gelmėn pradeda palaipsniui blankti. Pasirodo, koralai gali būti žali, violetiniai, juodi, balti, raudoni ir netgi tokios ryškiai rožinės spalvos, kurią iki šiol laikiau šiuolaikinių technologijų, bet ne gamtos kūrybos vaisiumi. Žuvys varžosi su koralais savo netikėtais spalvų deriniais, kurių prisižiūrėjusi užsimanau tokios pat suknelės ar bent skarelės. Bandau įsiminti tuos keistus derinius, kad išnėrusi galėčiau juos nupiešti ir ilgiau pasigėrėti šiomis nenusakomomis grožybėmis. Fotografavimas po vandeniu man neatrodo patraukliai. Gaudydami kadrus fotografuotojai neturi laiko pasidžiaugti pačiu nardymu ir povandeniniu pasauliu. O kur dar tas begalinis brangių aparatų prižiūrėjimas, gal kada nors vėliau...
Atsidžiaugusi spalvomis įninku tyrinėti formas, kurių čia begalybė. Koralai primena apšerkšnijusius medžius, samanas, skėčius, pirštus, spyglius, grybus, gėles ir žvaigždes. Jie gali būti kieti tarsi akmenys arba minkšti ir švelnūs kaip kūdikio oda. Tarp koralų slepiasi žuvys. Čia sutinku mažyčius oranžinius klounus, aršiai ginančius savo buveinę. Per daug prisiartinus jie piktai puldinėja tarsi mažyčiai šuniukai. Pasirodo, pasakojimai apie šaltas ir bejausmes žuvis tėra mitas. Sutinku čia ir žaismingų išdykėlių, bandančių žaisti mano išpučiamo oro burbuliukais, ir tikrų pavyduolių, besikėsinančių įsikabinti į mano plaukmenis. Tačiau rimtai čia niekas į mane nesikėsina, net abejingai pro šalį plaukiantys rykliai, kol esu mandagi ir nelipu niekam ant peleko.
Kiekviename „žingsnyje“ sutinku įvairiausius povandeninio pasaulio gyventojus – tai į milžinišką kamuolį susisukusių barakudų būrį, tai spalvingus ir grakščius jūros drugelius ar pelekais tarsi mažais sparneliais mojuojančias papūgžuves. Uolų plyšiuose kyšo pusaklės, milžiniškas gyvates primenančios murenos ir ilgus ūsus kraipantys omarai. Plunksnuotosios liūtažuvės išties labiau primena paukščius, todėl iki šiol nesuprantu, ką bendro jos turi su liūtais. Gal nebent tai, kad glostyti jas būtų taip pat pavojinga dėl plunksniniuose pelekuose esančių nuodų liaukų. Todėl paglostyti pasirenku išmintingomis akimis į mane žvelgiantį vėžlį, bet jis greitai pasišalina suabejojęs mano geriausiais ketinimais.
Šiame keistame ir paslaptingame povandeniniame pasaulyje lengva užsimiršti, tačiau esu čia tik svečias. Apie tai man primena link raudonai pažymėtos ribos artėjanti oro slėgio matuoklio rodyklė ir nuo gelmių vėsos atšalęs, vis dar besvoris mano kūnas. Turiu atsisveikinti ir grįžti į savąjį sausumos pasaulį.
Peržengus ribą
Nuo pirmojo pasinėrimo praėjo nemažai laiko, tačiau ribos tarp sausumos ir vandens stichijos peržengimas man vis dar kelia jaudulį. Akimirkos prieš šokant kaskart priverčia permąstyti savo santykį su vandeniu – visagale stichija, kuriai meldėsi mano protėviai, nuo kurios esu priklausoma kaip ir visa, kas gyva.
Vanduo, kaip ir kiti išorinio pasaulio objektai ar reiškiniai, turi simbolinę, archetipinę realybę, atsispindinčią žmogaus psichikoje. Ši realybė daugiaprasmė, daugiasluoksnė kaip ir pats žmogus. Nepažinios gelmės simbolizuoja žmogaus pasąmonę, kurioje taip pat, kaip vandenyje, galioja visai kitokie dėsniai, kuri gali apdovanoti, bet gali ir pražudyti nepatyrusį keliautoją.
Savo gebėjimu nuolat atsinaujinti, keisti pavidalą, judėti vanduo primena jausmų pasaulį. Jis gali būti ramus ir audringas, šiltas ir atšiaurus, gilus ir nesuvaldomas kaip ir mūsų vidinės būsenos. Peržengti ribą reiškia atsiduoti kitokiai realybei, išeiti iš saugios komforto zonos, trumpam prarasti kontrolę ir įprastą stabilumą.
Vandens stichijos akivaizdoje kaskart tenka susitikti su giliausiomis savo baimėmis. Baisu atsiduoti šiai jėgai, baisu žengti į nepažinią gelmę. Tam reikia šiek tiek drąsos rizikuoti ir labai daug noro pažinti. Tikiu, kad didžiausios galimybės tobulėti laukia būtent už baimės durų. Kaskart išdrįsusi tas duris praverti, grįžtu su pilnomis kišenėmis lobių...
Tai, kas lieka
Jūra išplauna visas slegiančias, nereikalingas mintis, jaučiuos prisigėrusi jos grožio ir ramios didybės. Žvelgiu į laime spindinčias savo bendražygių akis ir jaučiu, kad tą patį spindesį jie pastebi ir žiūrėdami į mane. Jūra paleidžia mus švelniai išsūpuotus tarsi kūdikius. Net išlipusi į krantą kurį laiką jaučiu jos siūbavimą. Mintyse padėkoju dosnioms gelmėms ir atsisveikinu iki kitos povandeninės kelionės.
Tikiu, kad kiekvienas turime savo gelmę su joje slypinčiais lobiais ir paslaptimis. Sau ir jums linkiu nebijoti ieškoti ir juos atrasti tiek savyje, tiek aplinkui.
Aušra Šūmakarienė
