Dėl to, kas jau kurį laiką piršosi galvon, vertėjo palaukti keletą dienų po Vasario 16-osios. Prieš keletą metų mūsų Nepriklausomybės diena būdavo minima perdėtai rimtų veidų minėjimuose, piktinantis valentiniškų širdelių šmėžavimu prieš šventeiviškai pakeltas akis. Dabar nacionalinė šventė jau švenčiama, nebijant fejerverkais ir solidžia linksmybe pasidžiaugti, kad esame laisva tauta ir valstybė.
Nepaisant kitų nacionalinių šventinių naujadarų, negalima suabejoti, kad emociškai Vasario 16-oji buvo ir bus svarbiausia patriotinių jausmų telkimosi data, kurios nepagadina net Rytų Europos žiemos šalčiai ir darganos. Emociškai visuotinai juntama, kad šiuolaikinės politinės lietuvybės pamatai guli ten, kur juos išliejo “Aušros” ir “Varpo”, “Šviesos” ir “Vilniaus žinių” aplinkos žmonės. Naujoji Lietuva nori nenori atsistojo tokioje vietoje, kokią privertė pasirinkti istorinės ir geopolitinės aplinkybės bei Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos kartos lietuvių vaizduotė. Lietuvių Atgimimo pionierių kūrybinis žygis rėmėsi ryžtu nutraukti ryšius su ta mūsų protėvių praeitimi, kuri įvarė mus į nuopuolius ir kurioje nebebuvo matyti pozityvių, ateities Lietuvai bent kiek naudingų palikimo elementų. Nauja Lietuva turėjo save įsivaizduoti be Lenkijos ir Rusijos, be abejotino lojalumo bajorų privilegijų, tačiau palikdama vietos laisviems individų apsisprendimams - kuo, su kuo ir kaip gyventi ateityje.
Šitokia Vasario 16-osios Lietuvos atsiradimo aplinkybė neišvengiamai provokavo gilius ir aštrius istorinės atminties bei politinio tapatumo skeldėjimus. Viena vertus, 1918-aisiais Lietuvos Respublika, kad ir menkai argumentuodama, tačiau labai garsiai pareiškė, kad ji - tai senosios Didžiosios Kunigaikštystės nuo jūrų iki jūrų politinės tradicijos paveldėtoja. Kita vertus, politinėje ir socialinėje praktikoje buvo nuolat pabrėžiama, kad naujoji Lietuva neturi nieko bendra su bajoriškąja tradicija, su lenkiškos kultūros senosios LDK piliečiais - dvarininkais. Kolektyvinės atminties ir istorinės lietuvių sąmonės horizontą nužymėjusios Adolfo Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos autoriams, nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko suderinti šių dviejų - tęstinumo ir naujoviškumo - koncepcijų. Jau po Antrojo pasaulinio karo emigracijoje atsidūręs žymusis XIX a. Lietuvos istorijos tyrinėtojas Vincas Trumpa nuolat pabrėždavo: Vasario 16-osios Lietuva arba Pirmoji Respublika neturi nieko bendra su LDK politine tradicija. Nei rytų europietiško feodalizmo socialinė raida, nei unijinė LDK bajorų laikysena, nei kalbinio bei kultūrinio naujosios tautos tapatumo žymenys nesutampa. Anot jo, tik emocijoms pasidavę romantikai gali to nepastebėti ir imti įrodinėti apie LDK istorinio tęstinumo pastangas, tariamai ryškėjusias XIX a. antirusiškuose sukilimuose ir tiesiogiai įsiliejusias į XX amžiaus pradžios lietuvių patriotų programas.
Prisipažinsiu, kad mane istorikas V. Trumpa beveik neabejodamas priskyrė tiems romantikams. Išties laikausi pažiūrų tų praeities tyrinėtojų, kurie mato LDK tradicijos tęstinumą naujųjų laikų Lietuvoje. Tačiau nesijaučiu apakęs tiek, kad nesuprasčiau V. Trumpos argumentų ir kad nesupainiočiau simbolinių tos senosios Lietuvos prisiminimo pavidalų su dabartinėje mūsų sąmonėje įsigalėjusiais dalykais. Taigi nestebina manęs Lietuvos Konstitucijos įžangoje atsidūrusi šiaip jau tokiam dokumentui neprivaloma mintis apie Lietuvos pradžią Mindaugo laikais, tačiau dėl to neimu abejoti akivaizdžiu dalyku - mūsų dabarties savivoka yra pastatyta ant Vasario 16-osios pamatų. T.y. tiesiogiai mes neperėmėme senųjų LDK piliečių bajoriškojo mentalinio paveldo. Filologija, o ne politika ir teisė tapo mums savižinos kriterijų pagrindu, o daugiakultūrinė praeitis - nepaisant nuolat istorikų rodomų pastangų - vis dar yra kolektyvinės lietuvių atminties gilioje paraštėje. Nebent dabartines Lietuvos bajorų draugijas ir populiarėjančias genealoginių šaknų paieškas pripažintume tam tikru atsikvošėjimu.
Na ir kas iš to? - gali paklausti istorikų virtuvėje beįsiplieskiančio ginčo nesudomintas klausytojas. Manau, kad iš to plaukia labai daug dalykų, kurie nekaltas akademines kalbas paverčia mokesčių mokėtojų pinigus kainuojančia politika. Pirmiausia, ypač per Vasario 16-osios šventes, išryškėja mokslininkų ir akylesnių stebėtojų pamatytas dalykas. Nepaisant supratimo, kad Pirmoji Respublika, o ne senoji LDK yra svarbiausias mūsų nūdienos politinio tapatumo pamatas - atrodo, kad miglotai senajai praeičiai yra skiriamas gerokai didesnis dėmesys negu dar šimtmečio nesulaukusiems reiškiniams. Paradoksalu, bet Sąjūdžio revoliucijos laikais ūgtelėjęs dėmesys tai praeičiai, ant kurios pamatų kūrėme savo naująją nepriklausomybę, nieko, išskyrus paviršutinius restauracinio pobūdžio darbus, nedavė. Istorikų dėmesys Pirmosios Respublikos vidaus gyvenimui beveik nepadidėjo, istoriografija reikšmingiau pasipildė tik paradinių buvusių urėdų - prezidentų bei ministrų pirmininkų - biografijų rinkiniais. Iš esmės, kaip ir sovietmečiu, rimčiau yra patyrinėta tik užsienio politika, o gilesnės kultūros istorikų įžvalgos, išskyrus menotyrininkės Jolitos Mulevičiūtės knygą “Modernizmo link”, tikrai pasigendama.
Kaip ir romantiniais “Aušros” laikais, dėmesys tolimiems laikams yra didesnis negu nesenai praeičiai. Lietuvius nuolat domina tai, kas jau senai numirę ir apsikloję storu dulkių sluoksniu. O gal jiems labiau knieti tai, su jais egzistenciškai nebesusiję ir tiesiogiai nieko neįpareigoja - negi imsi rėkti pratęsti Vytauto žygius ar Barboros Radvilaitės nuotykius. Apleisti unijinės valstybės rezidenciniai pastatai tampa didesniais simboliais, negu kuklūs naujosios Lietuvos kūrėjų savigarbos simboliai. Senosios LDK praeitis įsirėžia atmintin Trakų pilies ar Gedimino bokšto kontūrais, o Pirmosios Respublikos atmintis blukinama, nerandant joje vietos net Prisikėlimo bažnyčios prabudusios modernios Lietuvos visuomenės surinktomis lėšomis iškeltam kuorui. Dabartinė valdžia gali pasiteisinti, kad skirta lėšų ir dėmesio buvusios Prezidentūros pastatui, vienam kitam Pirmosios Respublikos laikinosios sostinės memorialui, tačiau vargu ar laikinosios rezidencijos savo simboliniu svoriu gali atstoti tokius modernios tautos ir visuomenės tapsmo simbolius, kaip Prisikėlimo bažnyčia.
Nesakau, kad viena svarbiau už kita, bet sakau, kad dvilypė, dvipakopė mūsų kolektyvinės atminties sandara reikalauja akylesnio ir labiau balansuoto dėmesio. Lygiai kaip sakau, kad simbolių gaivinimo politika prasilenkia su atminties trajektorijomis ne tik dėl riboto politinės valdžios įsigilinimo. Tai veikiau atspindi plačiai viešpataujančias šiandieninės Lietuvos nuotaikas. Ir vis dėlto: kodėl miglotai, tolimai praeičiai ir jos simboliams skiriama daugiau dėmesio negu dalykams, į kuriuos remiasi pagrindinis mūsų istorinės-politinės tapatybės svoris? Neatsakysiu į tą klausimą. Man tai ir yra mįslė, tačiau kokiam nors įpykusiam antrosios Lietuvos (t.y. ne Vilniaus) piliečiui gali pasirodyti, kad šitaip darosi tik todėl, kad Prisikėlimo bažnyčia, kaip ir daugelis kitų Pirmosios Respublikos memorialinių vietų, yra ne dabartinėje Lietuvos sostinėje. O visa, kas toliau nuo sostinės valdininkų ir išrinktųjų, yra neabejotinai antraeiliai dalykai. Pradėkime skaičiuoti, gal kada nors žinosime tvirčiau.
