.jpg)
Prieš daug metų dažnai pagalvodavau, kad labai norėčiau apsilankyti toje šalyje, nes jau tuomet ji mane žavėjo paslaptingumu, nenusakomu žavesiu ir spalvingumu. Pagalvodavau, bet apsilankymą vis nukeldavau į ateities planus. Bet juk sakoma: jei labai labai ko nors nori, likimas būtinai bus tau dosnus. Tik reikia tuo tikėti.... Galbūt tai tinka ir man? ... Dabar, pragyvenusi Portugalijoje jau septynerius metus, galėčiau apie ją kai ką pasakyti....
Portugalijos negaliu įsivaizduoti be ošiančio, gaudžiančio, riaumojančio ir kartais lengvai šnarančio galiūno Atlanto . Kai apninka niūrios mintys, kai norisi pabūti vienam arba prasiblaškyti nuo kasdienybės – nueik prie Atlanto, pasivaikščiok, pajusk gaivinančių bangų gausmą, ir gyvenimas nušvis gražiausiomis spalvomis, pajusi palengvėjimą ir minčių skaidrumą.
Nuo pat pradžių, tik atvykus į Portugaliją, krito į akis kitoks gyvenimo būdas. Tarkim, būnant namie, tvarkantis staiga prireikia kažko nusipirkti; portugalės siuvinėtomis, baltais raštais padabintomis prijuostėmis nepabijos nueiti į parduotuvę ar sėsti į autobusą ir nuvažiuoti į miesto centrą. Nuo pat pradžių mane žavėjo portugalų sekmadieniai, kai po mišių bažnyčioje šeimos, nuo mažiausio iki vyriausio nario, susirenka draugėn ir eina pietauti, o po pietų kartu leidžia laiką. Nuostabus pavyzdys, kaip reikia tausoti ir puoselėti visų kartų santykius.
O Portugalijos gamta, jos savitumas ir įvairovė galėtų būti atskira pokalbio tema. Šiaurės Portugalijoje dominuoja kalvos ir šiurkštesnis žemės gruntas, oras kvepia eukaliptais, o pietinėje šalies dalyje, dar kitaip vadinamoje Algarve, išvysime nesibaigiančius paplūdimius, apjuostus auksinės spalvos uolėtais krantais. Manote, kad Portugalija neturi ko pasiūlyti žiemos laikotarpiu? Jei taip, jūs klystate: čia būna ir sniego, ir pūgų, o slidinėjimo trasos, įrengtos Serra de Estrela kalnuose, pritraukia gausybę žiemos sporto mylėtojų. Iškritus sniegui į kalnus suguža gausūs smalsuolių būriai – juk pastatyti senį besmegenį ar pasimėtyti sniego gniūžtėmis smagu kiekvienam...
O švelnios portugališkų namų spalvos ir raudoni stogai, šviečiantys lygumose ir kalvose ar nusėdus tirštam rūkui.... Tik neskubėkite ir apsidairykite aplink: kokia raštų įvairove puošiasi namai, padabinti tradicinėmis plytelėmis – Azulejos. Iš jų kuriami paveikslai, pasakojantys portugališko gyvenimo istoriją, fiksuojantys įsimintinas akimirkas ir tai, kas labai artima širdžiai.
Portugalija – tikras rojus vyno ir maisto gurmanams. Ir dabar užuodžiu ore plazdenantį kepamų sardinių kvapą ir gaivų jauno vyno aromatą, derantį prie žuvies. Valgis, geras vynas – vienas iš didžiausių malonumų šioje šalyje, apie jį portugalai gali kalbėti valandų valandas, ir jiems tai nenusibosta.
Portugalijoje įpratau penktadienį palinkėti sutiktam žmogui, pažįstamam ar ne, gražaus savaitgalio. Iki šiol pamenu, kai prieš keletą metų, grįžusi į Lietuvą, nuėjau į parduotuvę ir mane aptarnavusiai pardavėjai palinkėjau puikaus savaitgalio. Netrukus išgirdau ją dėkojant man. Nesupratau kodėl, o ji man atsake: jūs man puikaus savaitgalio palinkėjote, kaip man reikėjo tokių žodžių... Prisipažinsiu, akys sudrėko nuo ašarų: kiek nedaug reikia, kad žmogaus veide nušvistų šypsena ir suspindėtų akys.
Prieš atvykdama į Portugaliją buvau skaičiusi apie fado – tradicinę portugalų muziką, bet, žinoma, nebuvau jos girdėjusi. Pamenu, draugai pakvietė mus praleisti vakarą tolimoje kaimo sodyboje – restorane, kur tą vakarą buvo dainuojamas fado. Nežinojau, kuo labiau stebėtis – ar absoliučia tyla, kai skamba fado, ar artimų žmonių apsikabinimai pasibaigus dainai, ar iš visos širdies atliekamu fado.
Dar daug galima kalbėti apie šią nuostabią šalį ir jos žmones... Taigi susitikime ir pabendraukime rugsėjo 25 d., ketvirtadienį, 16 30 val. Kauno apskrities viešosios bibliotekos Meno leidinių skaitykloje (Radastų g. 2, 406 kab.). Bus atidaroma fotografijų paroda „Tolima artima Portugalija”, skambės tradicinės fado dainos, atliekamos Lietuvoje gyvenančios portugalės Monicos Sofios Santos, apie kelionių fotografavimą pasakos ir patarimus dalins fotografas Edmundas Kolevaitis. Pakeliaukime kartu po tolimą artimą Portugaliją!
Violeta Harvey .
