Liberalizavus santuokų sudarymo tvarką, jaunavedžiams atsivėrė plačios galimybės rinktis tuoktuvių ceremonijos vietą. Bet išradingiems porų sumanymams ne visada lemta išsipildyti. Štai noras tuoktis danguje liko neįgyvendintas, nes baimintasi įskristi į kito rajono teritoriją. O tai įstatymas draudžia.
Miško bažnytėlėje — kaip Dievo namuose
Jurgita ir Ramūnas Giedraičiai praėjusį šeštadienį šventė savo santuokos metų sukaktį. Jie su būreliu svečių aplankė Agilų koplyčią miško pakraštyje netoli Kuršėnų. Čia praėjusių metų liepą jie sumainė aukso žiedus.
„Iš tiesų ta vieta nuostabi, nenusakoma žodžiais. Ypatingą gamtos ir šventovės aurą gali pajausti tik ten būdamas“, — apie pasirinktos vietos neišdildomą įspūdį pasakoja Jurgita.
Susituokti atokioje, tačiau išpuoselėtoje šventovėje, pasiūlė Šiaulių rajono metrikacijos skyriaus darbuotojos.
„Pradžioje galvojome apie ceremonijos netradicinę vietą kur nors Šiauliuose, gal net kavinėje. Tačiau gyvename Šiaulių rajone, todėl mums buvo paaiškinta, kad galime tuoktis tik rajono teritorijoje. Vos pamatę tą stebuklingą bažnytėlę, supratome, kad geresnės vietos ieškoti neverta“, — apie pasirinkimą sakė jauna moteris.
„Keletą kilometrų nuo kelio iki bažnytėlės teko važiuoti žvyrkeliu. Bet jis lygesnis nei Šiauliuose gatvės“, — juokavo Ramūnas.
Didžiausią įspūdį porai paliko tai, kad išpuoselėta bažnytėlė viduryje miškų stovi nerakinama, bet kada užsukęs gali pasijusti laukiamas Dievo namuose.
Nušienauta pievelė, tiltelis, vedantis iki šulinio ir medžių paunksnėje seni kryžiai, su vos išskaitomais užrašais. Pora su svečiais po civilinės metrikacijos akto neskubėjo į vestuvių puotą kavinėje.„Viskas čia atrodė nuostabu, nepakartojama. Fotografavomės, vaikštinėjome ir norėjosi dar čia pabūti“, — lyg vakar dienos įspūdžius pasakojo Jurgita.
Iki tol apie bažnytėlę nieko negirdėję jaunavedžiai sužinojo, jog ji pastatyta vietoje buvusios koplyčios, kurią nuo senovės žmonės laikė esant stebuklinga. O seni kryžiai — nebeveikiančios kapinaitės, kuriose buvę laidojama nuo baudžiavos laikų.
Iš bažnyčios į Lakštingalų slėnį
Aistei ir Vaidotui Butkevičiams liepa buvo medaus mėnuo. Jie savo vestuves atšventė antrąjį mėnesio savaitgalį Papilėje (Akmenės rajone), nes čia augo nuotaka, čia gyvena jos tėvai.
Po santuokos sakramento suteikimo bažnyčioje, pora su palyda ir svečiais nusileido laipteliais žemyn į Lakštingalų slėnį ant Ventos kranto. Nuostabiame gamtos kampelyje papiliškiai pavasarį renkasi į poezijos skaitymus „Lakštingalų naktys“. Čia vasaros vakarais žiogų smuikelių klauso įsimylėjėlių poros.
„Tas slėnis — nuostabi vieta: nusileidi laipteliais nuo bažnyčios — pievelė ant Ventos kranto. Vaikystėje čia atbėgdavau maudytis. Man ta vieta brangi ir miela“, — apie civilinę metrikaciją gamtoje pasakoja Aistė.
Paruošti šią vietą vestuvėms jauniesiems padėjo pabroliai: suremontavo jau aplūžusius medinius laiptelius, floristė surinko lauko gėlių puokštę metrikacijos stalui papuošti, samanų ir ramunių kompozicijomis padabino renginiams pastatytą pakylą.
Akmenės rajono Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Janinos Kenstavičienės žodžiai skambėjo čiurlenant Ventos upei. Gamtos garsai jauniesiems atstojo ir Mendelsono „Vestuvinį maršą“. Pora, aukso žiedus vienas kitam užmovę bažnyčioje, šioje ceremonijoje jais dar kartą nebesimainė.
Po ceremonijos, jaunieji sveikinimus priėmė čia pat esančio Simono Daukanto muziejaus kiemelyje. „Visi mūsų vestuvėmis džiaugėsi. Sakė, kad tikriausiai mums brangiausiai kainavo nusipirkti gerą orą“, — juokėsi Aistė, prisipažinusi, jog ji su savo išrinktuoju nerimavo, kad Lakštingalų slėnyje jų šventės neužkluptų lietus.
Aistė ir Vaidotas Butkevičiai savo vestuves gražiausiame Papilės gamtos kampelyje šventė pirmieji. O papiliškiai jau kalba, jog geresnės vietos tokiai progai niekur nerasi.
Kavinėje žiedus sumainė dar kartą
Joniškietis Aurimas ir šiaulietė Viktorija Ančiuliai savo vestuves atšventė prieš savaitę. Po Santuokos sakramento vienoje iš Šiaulių bažnyčių, jie su liudininkų pora aplankė Kryžių kalną, surengė fotosesiją Pakruojo dvare ir civilinės metrikacijos ceremonijai bei vestuvių puotai atvyko į kavinę netoli Joniškio.
„Santuoka bažnyčiojemums buvo svarbi prieš Dievą, o civilinė metrikacija kavinėje — pasidalijimas tuo džiaugsmu su artimaisiais ir svečiais“, — įspūdžiais dalijosi Viktorija.
Pora, norėjusi išskirtinių vestuvių, kavinę civilinei santuokai pasirinko dar ir dėl to, kad daugelis jaunavedžių parke prie kavinės rengia fotosesijas, sodina ąžuoliukus.
Į kavinę švęsti sugrįžę jaunavedžiai jau rado susirinkusius svečius ir išpuoštą civilinei metrikacijai skirtą parko aikštelę. Ceremonijai buvo paruoštas stalas prie arkos iš šimtų baltų ir geltonų balionų.
Norėta vestuvių padangėje
Pakruojo rajono civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas Vitalijus Kacilevičius sako, kad reprezentacine vieta santuokoms jų rajone tapo nebaigtas restauruoti Pakruojo dvaras.
Jaunavedžiams, nenorintiems tuoktis tradicinėje santuokų salėje, yra siūloma už triskart didesnį mokestį (210 litų) tuoktuves rengti tam tikslui patvirtintoje reprezentacinėje vietoje.
„Vestuvėms pasirinkę dvaro Veidrodžių salę išvengiame sunkiai įgyvendinamų pageidavimų, kurių yra tekę patirti kolegoms iš kitų rajonų ir miestų“, — sakė V. Kacilevičius.
„Vienas kolega pasakojo vos atsikratęs pageidavimo sutuokti padangėje: jaunieji norėjo civilinės metrikacijos lėktuve. Jam pavyko įrodyti, kad lėktuvui pakilus į horizontalų skrydžio etapą, kai keleiviams leidžiama atsisegti diržus ir vaikščioti salone, šis jau bus kirtęs rajono ribą. O tuokti kitoje administracinėje teritorijoje draudžia įstatymas, santuoka taptų negaliojančia,“ — apie nepavykusią fantaziją prisiminė V. Kacilevičius.
Reprezentacines vietas pasitvirtino ir Kelmės rajonas — Kelmės muziejus, ir Radviliškis — Burbiškio dvaras.
Tradicijas kuria ir vestuvių svečiai
Kavinės prie Joniškio savininkė Irena Šliarpienė sako, kad į penkių hektarų parką prie kavinės jaunavedžiai pramogauti ir fotografuotis važiuoja jau ne vienerius metus.
„Kad jauniesiems ir palydai šis apsilankymas būtų prasmingesnis, pasiūlėme sodinti ąžuoliukus. Tačiau vestuvininkai neretai nori išskirtinai įsiamžinti — buvo atsiradęs paprotys tvenkiniuose laidoti šampano butelius“, — apie rūpesčių keliančią vestuvininkų išmonę pasakojo kavinės savininkė.
Kelmės rajono civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Ramutė Simanauskienė apgailestavo, kad kai kurios iš svetimų kraštų nusižiūrėtos tradicijos jau laikomos kone savomis.
„Kolegos juokauja, kad mūsų skyrius turėtų užsiveisti paukščių, kurie sulestų prie išėjimo iš santuokų salės išbarstytus ryžius“, — apie jaunavedžių svečių sumanymą pamėgdžioti serialuose rodomų vestuvių tradicijas pasakojo R. Simanauskienė.
Paprotys per tiltus nešti jaunąją ar pamerges irgi tebėra gajus. Pastaraisiais metais ant tų tiltų turėklų paliekamos prirakintos spynos su jaunavedžių inicialais.
Bažnyčioje pritariama ne visiems norams
Kunigas Egidijus VENCKUS, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas:
— Naujas vestuvių madas jaučiame ir bažnyčioje. Viena jų — jaunavedžių noras, kad jaunąją prie altoriaus atvestų jos tėvas. Toks pageidavimas griauna Santuokos sakramento sakralumą, nes prie altoriaus porą turi atlydėti kunigas, prieš tai ją pašventinęs prie bažnyčios durų. Kitaip tariant, prie altoriaus ir nuo jo nuotaką vedasi tas, kuris su ja gyvens.
Neretai jauniesiems tenka įrodinėti, kad ir puošti bažnyčios ant grindų išdėliotomis žvakelėmis nederėtų dėl jų pačių saugumo. Kartą santuokos suteikimo iškilmę sutrikdė nuo degančios žvakės užsiliepsnojusi pamergės suknelė.
Norintiems bažnyčią pasipuošti santuokai, paprastai siūlome prie altoriaus pasidėti nebent tam skirtą puokštę. Kita puošyba yra nereikalingas teatrališkumo siekimas, kuris bažnyčioje nedera. Čia svarbiausiu turėtų išlikti momento sakralumas, susikaupimas.
Vis dėlto pačios tikriausios, iškilmingiausios vestuvės yra tik bažnyčioje. Visais laikais ir karališkos vestuvės vykdavo tik bažnyčiose.
Janina VANSAUSKIENĖ
