Visos partijos, ar vadintume jas populistinėmis, ar tradicinėmis, nėra iki galo demokratiškos.
Daugelis ekspertų, analitikų ir žurnalistų Lietuvos politines partijas skiria į dvi dalis: „tradicines partijas“, t. y. socialdemokratus ir konservatorius, ir „populistines partijas“ - visų pirma „Tvarką ir teisingumą“ bei Darbo partiją.
Tačiau ar iš tiesų tarp šių partijų esama kokybinio skirtumo? Ar tradicinės partijos iš tiesų pranoksta populistines atstovaudamos rinkėjų interesams politiniame lygmenyje? Ar jos iš tiesų vykdo ideologiškai nuoseklesnę politiką, pasižymi sveikesne vidine partine demokratija, ar šių partijų vadovai iš tiesų mažiau korumpuoti?
Didžiausia problema, kad Lietuvos analitikai skirsto partijas į grupes nenurodydami, pagal kokius kriterijus tai daro, arba teigdami, kad, pavyzdžiui, socialdemokratai yra tiesiog „geresni“, nei „Tvarka ir teisingumas“. Susidaro įspūdis, kad partijos į grupes skirstomos vien tuo pagrindu, kad ekspertai, analitikai ir žurnalistai patys turi glaudžius ryšius su tradicinių partijų vadovais ir mažiau bendrauja su vadinamųjų populistinių partijų nariais.
Skirstant partijas į grupes nepaisoma to, kad politikai privalo imtis iniciatyvos kovoti su neigiamomis Lietuvos politinio gyvenimo tendencijomis. Šiuo požiūriu Lietuvoje nėra kokybinio skirtumo tarp populistų ir tradicinių partijų atstovų, jeigu vertinsime svarbiausių gerai funkcionuojančios demokratijos charakteristikų požiūriu.
Visuomenės apklausose, pranašaujančiose rinkimų rezultatus, parama įvairioms partijoms yra nepastovi ir nenuspėjamai svyruoja.. Tai patvirtina prielaidą, kad lietuviai nuolat ieško partijų, kuriomis galėtų pasitikėti.
Visoms naujoms, o ypač partijoms, kurios vadinamos populistinėmis, būdinga save pateikti kaip kažką nauja, kaip alternatyvą egzistuojančioms partijoms. Lietuva turėjo jau daug tokių „naujų“ partijų, tačiau svarbiausias klausimas: kas yra nauja, kokią alternatyvą šios partijos siūlo? Atsakymas: nieko, jokios. Populistinės partijos yra lygiai taip pat kontroliuojamos savojo elito, pasižymi nedemokratiškomis partijų struktūromis ir neaiškiomis ideologinėmis nuostatomis ir lygiai taip pat nesistengia atstovauti rinkėjų interesams, kaip socialdemokratai ir konservatoriai. Populistinės partijos tęsia visas negatyvias tradicinių partijų tradicijas.
Vis dėlto, nors tarp tradicinių ir populistinių partijų beveik nėra skirtumo, jei kalbėsime apie tai, kaip jos veikia, kaip yra susiorganizavusios ir kiek idėjiškai nuoseklios, šios partijų grupės patraukia skirtingus rinkėjus. Įdomu pažymėti, kad tradicinės partijos atrodo kur kas mažiau patrauklios socialinėje ir ekonominėje atskirtyje atsidūrusiems rinkėjams, nei populistinės partijos. Kodėl šie žmonės neremia socialdemokratų ir konservatorių? Abi šios partijos jau yra buvusios valdžioje, tačiau nesugebėjo pagerinti skurstančiųjų padėties. Tai sukuria palankias sąlygas naujoms partijoms.
Ir populistinė Naujoji sąjunga 2000 m., ir Darbo partija 2004 m. rinkimų kampanijose visų pirma pabrėžė socialinius reikalus. Jų sėkmę rinkimuose lėmė skurdžių ir atskirtyje atsidūrusių visuomenės grupių parama. Ir Naujoji sąjunga, ir Darbo partija dalyvavo vyriausybės veikloje, tačiau negalima sakyti, jog rinkėjai sulaukė to, kas jiems buvo pažadėta, kad socialiniai klausimai atsidūrė politikos darbotvarkėje. Taigi terminas „populistinė partija“ Lietuvoje visų pirma pažymi partijas, kurios daug kalba apie socialines problemas, tačiau po rinkimų nesirūpina jomis nė kiek labiau, nei tradicinės partijos.
Raginami balsuoti už populistines partijas rinkėjai yra kvailinami, nes tokiu būdu jie balsuoja ne už pokyčius, ne už naują politiką, kuri pagerintų jų padėtį, o už dar vieną partinę grupę, kuriai įdomi tik ji pati, panašią į jau išmėgintus socialdemokratus ir konservatorius. Paprastai kalbant: už tą patį blogą dalyką.
Lietuva atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, nes VISOS partijos, ar vadintume jas populistinėmis, ar tradicinėmis, nėra iki galo demokratiškos. Partijos tiesiog yra įvairių elito grupuočių galios įrankiai ir neatstovauja rinkėjų interesams, nesirūpina rinkėjais, Lietuvos visuomenės raida. Socialdemokratai, konservatoriai, Darbo partija ir „Tvarka ir teisingumas“ šiuo požiūriu niekuo nesiskiria. Didelei vidutinių Lietuvos gyventojų daugumai šios partijos nesuteikia realios politinės alternatyvos, kurią pasirinkus būtų galima tikėtis, kad jų padėtis pagerės.
