Populiariausio dramos autoriaus apdovanojimą iš asociacijos LATGA gavusio menininko jau laukia kūrybinės išvykos į Estiją, Rumuniją. Ne tik Lietuvos, bet ir teatro gerbėjams užsienyje pažįstamas autorius sakosi esąs laimingas galėdamas dirbti mėgstamą darbą – t. y. rašyti pjeses ir knygas, nors iš jo nei rūmams, nei prabangiam mersedesui neuždirba.
M. Ivaškevičiui 50 metų sukako kaip tik kovo 26-ąją, kai LNDT vyko Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremonija.
Kai sužinojo, kad yra joje laukiamas, jog atsiimtų LATGA garbės ženklą „Ad Astra“ kaip Populiariausias dramos autorius, jis jau turėjo nusipirkęs bilietus į Romą.
Nusprendęs su kolegomis iš teatro ir gerbėjais sveikintis iš Italijos online, dėl ryšio nesklandumų liko beveik neišklausytas.
Vis dėlto bene pačią svarbiausią padėkos kalbos dalį apie dramaturgo profesijos sudėtingumą žiūrovai galėjo išgirsti: „Puoselėkite dramaturgus, nes tai labai jautri teatro kultūra, kurią nepaprastai sunku užauginti ir labai lengva sunaikinti.“
Spektakliai muša rekordus
Kad dramaturgija labai pažeidžiama teatro scenos dalis, jis pabrėžė ir susitikęs su LATGA komanda.
„Autorius iššauna su pirmais kūriniais, tada pasitaiko vienas kitas nerealizuotas, ir jis viską meta, praradęs motyvaciją. Teatras turi jausti atsakomybę prieš šiuos žmones, turi jų ieškoti. Juk pačiam žmogui, norinčiam tapti dramaturgu, labai sudėtinga ateiti ir siūlyti savo kūrinius“, – įsitikinęs Marius.
M. Ivaškevičiui siūlytis jau seniai nereikia. Autoriaus kūriniai dažnai statomi ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje bei kitose šalyse.
LATGA duomenimis, Metų dramos titulą jam padėjo uždirbti naujausias jo ir Oskaro Koršunovo bendras darbas „Miegantys“ bei anksčiau pagal jo pjeses sukurti, bet vis dar rodomi spektakliai „Madagaskaras“, „Mistras“, „Rusiškas romanas“, „Dievų aušra“.
„Pažiūrėkite, kas stovi už šių spektaklių – t. y. Rimas Tuminas, O. Koršunovas. Tai yra mūsų grandai, žiūrovai eina į jų spektaklius. Man tam tikra prasme pasisekė, kad tenka dirbti su tokiais režisieriais. Taip pat esu dėkingas ir aktoriams, kurie šiuos kūrinius tiek daug metų taip entuziastingai vaidina. Man nemažai tenka dirbti Latvijoje, o ypač – Estijoje. Ten nėra tokių tradicijų teatre, kad spektakliai gyventų 10, 15 ar net 20 metų. Estijoje baigė rodyti „Išvarymą“ po 6-erių metų. Ir tai buvo visų laikų Estijos rekordas!“ – juokiasi pašnekovas.
Galima sakyti, kad populiariausiu dramos autoriumi Marių išrinko žiūrovai, noriai pirkę bilietus į spektaklius, pastatytus pagal jo kurtas pjeses.
„Man LATGA įsteigtas apdovanojimas labai svarbus, gal net svarbesnis už Auksinį scenos kryžių. Jis susijęs su laiko patikrinta sėkme. Viena yra komisijos, kita – žiūrovų įvertinimas. Kokios srities bebūtų autorius – dramaturgas, rašytojas, kompozitorius – jis kuria tam, kad būtų klausomas, leidžiamas, matomas, girdimas, mėgstamas. Žinoma, turbūt daug kam šioje vietoje norisi atskirti populiariąją kultūrą nuo rimtosios… Bet aš niekada nelindau į populiariosios kultūros lauką, todėl dvigubai maloniau gauti šį apdovanojimą. Lenkiu galvą prieš Lietuvos teatro gerbėjus, kurie turi gerą skonį ir geriausiai įdarbina rimtus teatro kūrinius“, – sako M. Ivaškevičius.
Teatrai turi dalintis sėkme
Kalbėdamas apie finansinę kūrybinio gyvenimo pusę, žinomas autorius negaili patarimų pradedantiems menininkams.
Pasak jo, visame civilizuotame pasaulyje priimta, kad teatrai spektaklio sėkme dalijasi ir su autoriais, todėl dramaturgai gauna ne tik sutartą honorarą, bet ir tam tikrą procentą nuo pajamų už parduotus bilietus.
„Kiekvienoje šalyje, aišku, yra savos taisyklės, kartais tenka ieškoti kompromisų. Su vienu čekų teatru derėdamasis dėl honoraro už senos pjesės panaudojimą išgirdau, kad jie esą tokiu atveju nemoka honoraro, o tik procentus nuo pajamų už bilietus. Sakau, viskas gerai, bet tuomet padidinkite tuos procentus nuo pajamų“, – derybas prisimena M. Ivaškevičius.
Pasak jo, norint deramai uždirbti iš kūrybos, verta pasigilinti į sutarčių punktus dėl autorių teisių ir nenusileisti nei teatrams, nei kitiems kūrinių naudotojams – juk pjesės autorius yra labai svarbi spektaklio kūrybinės grandies dalis.
„Nebūtina skaityti visko, bet tarp svarbiausių punktų yra autorių teisės. Svarbu neperleisti jų teatrui ar kitam kūrinių naudotojui visam laikui – tai blogiausia, kas gali nutikti. Jeigu jau perleidžiate teises, tai bent nusistatykite terminą – metams ar dvejiems. Nes gali nutikti taip, kad jums sumokės avansą, o pjesė taip ir liks nepastatyta.
Kartą mėgino sutartyje įrašyti sąlygą, kad savo pjesės neleisčiau statyti 5 metus visame pasaulyje. Bet dažniausiai sutartyse geografija apsiriboja viena šalimi, o kartais – ir miestais.
Pavyzdžiui, leidimą statyti pjesę sutartam terminui suteiki tik vienam iš Varšuvos teatrų. Na, žinoma, svarbu sužiūrėti sutartyje ir tuos procentus nuo pajamų už bilietus. Dramaturgams paprastai priklauso 10 proc., jeigu pjesė statoma originalo kalba. Jeigu ją reikia versti, tuomet dramaturgui tenka šiek tiek mažesnis procentas, nes dalis atitenka vertėjui“, – patirtimi dalijasi autorius.
Pačioje kūrybinio gyvenimo pradžioje M. Ivaškevičius sako susidurdavęs su noru pasipelnyti iš kūrybos, apeinant autorių teisių įstatymo nuostatas. Ir dėl to kaltina ne žinių apie autorių teises trūkumą, o paprasčiausią godumą, sąlygotą sovietmečiu įgytų blogų įpročių: „Iki šiol netgi nacionalinėse įstaigose dirba tokių žmonių, kurie apgaudinėja autorius, pasinaudodami jų jaunyste, nepatyrimu, nežinomumu. Jau tiek metų esame Vakarų pasaulio dalis, bet tai vis nesibaigia, nes kai kurių galvose dar likę nemažai sovietinio mąstymo.
Sugalvota visa sistema: jeigu autorius nenusileidžia, į jo vietą grasinama paimti kitą. Viskas priklauso nuo to, kokia eilė stovi prie tos pozicijos, kiek stiprus esi ir gali pastovėti už save. Tie raumenys anksčiau ar vėliau užauga, bet būdami jauni kone visi susiduriame su tuo spaudimu nusileisti dėl honoraro dydžio ar perleisti autorių teises teatrui.“
Pragyvena iš kūrybos
Dar paauglystėje pradėjęs galvoti apie menininko kelią, Marius susidūrė su stereotipinėmis frazėmis, kad rašymas – ne profesija, o būti rašytoju galima ir po darbo. Tiek tėvai, tiek draugai jam siūlė įgyti rimtą specialybę.
„Kai pradėjau gyventi vien iš rašymo ir galėjau skirti visą savo laiką kūrybai, supratau, kad tik tokiu atveju galima pasiekti tikrai gerų rezultatų. Man, kaip ir kiekvienam profesionalui, norisi savo srityje būti geriausiu. Jeigu ledo čiuožėjas visą dieną žais futbolą, tai jis nemokės gerai čiuožti, ar ne?“ – šypsosi jis.
Pasak M. Ivaškevičiaus, menininko gyvenime pagrindinį vaidmenį vaidina sėkmė.
„Jeigu būsi nesėkmingas (o tokių yra daugiau), tai, deja, laukia ne pyragai. Štai jums pavyzdys: daugelis moterų svajoja tapti aktorėmis, tai juk tokia nuostabi romantiška profesija. Bet ne visos gali tapti superaktorėmis. Nemaža dalis aktorių vaidina vos kartą per mėnesį vaikiškame spektaklyje ir dar šalia to dirba kitus darbus.
Mano dukra pasirinko kino režisierės kelią, tačiau aš jos nebūčiau atkalbinėjęs ir nuo aktorystės. Galbūt todėl, kad pats neklausiau tėvų ir specialybę rinkausi pagal širdį, o ne pagal protą.
Jeigu būčiau teisininkas, gal irgi su skepsiu žiūrėčiau ir sakyčiau: vaikeli, geriau turėk užtikrintą darbą, nebūk menininke“, – kalba žinomas autorius.
Į beveik filosofinį klausimą, ar sunku būti autoriumi, dramaturgas atsako, kad kūryba jam yra didžiausia laimė: „Dėka jos aš gyvenu fantastiškai. Tiesa, nevažinėju prabangiu mersedesu ir negyvenu kažkokiuose rūmuose. Būdamas kūrėju iš mažos šalies turi daugiau šansų „iššauti“, bet paskui kažkuriuo metu pasieki lubas. Ir po to viskas priklauso nuo pasaulio požiūrio į tavo šalį.
Jeigu galvoja, kad tokioje posovietinėje šalyje negali išaugti talentingų žmonių, tada daryk ką nori, niekas nepastebės. Reikia kažkokio sprogimo, kad atkreiptum dėmesį į vieną ar kitą meno sritį.
Kaip nutiko su rumunų kinu – kažkuris režisierius laimėjo Auksinę palmės šakelę ir tada ledai pajudėjo. Mes dar neturėjome pasaulinio garso dramaturgo, tad niekas į šitą pusę ir nesidairo – čia „baravykai“ neauga, todėl neverta šitame miškelyje ir grybauti.“
Sukaktį atšventė kukliai
Paklaustas, kodėl triukšmingai neatšventė gražios sukakties ir gauto apdovanojimo, Marius atviras: šventės Lietuvoje vengė sąmoningai, nes po LNDT akibrokšto (Marius buvo atleistas iš šio teatro dramaturgo pareigų) jautėsi nekaip.
„Pradžioje turėjau minčių surengti šventę artimiesiems, kolegoms, aktoriams, padarydamas šou, kuriame susitiktų personažai iš mano spektaklių. Bet kai prasidėjo tie konfliktai su LNDT – pagalvojau, kam gi aš čia tą šventę darysiu? Ir nusipirkau bilietus į Italiją“, – sako autorius.
Bet tai nebuvo pagrindinė priežastis – jis prisipažįsta ir šiaip nemėgstantis kažkaip ypatingai švęsti savo gimtadienių, tik 30-mečio proga buvo surengęs didelę puotą.
„Po to nebešvenčiu, stengiuosi pabėgti su artimais žmonėmis kur nors toliau nuo namų. Turiu tradiciją nueiti kur nors prie vandens (upės, ežero, jūros, vandenyno) būtent tą valandą, kai gimiau, ir apmąstyti savo gyvenimo ir kūrybinio kelio niuansus. Toks savirefleksijos laikas man būna kelis kartus per metus. Per gimtadienį, Naujus metus ir rudens pradžioje“, – pasakoja Marius.
Pailsėjęs Italijoje vėl kibo į darbus: vyko į Kijevą, kur Dramaturgų teatre repetuojama žinomo latvių autoriaus Valterio Silio pjesė. Jos premjera įvyks Estijos mieste Narvoje rengiamame festivalyje „Laisvė“. Marius yra vienas šio festivalio prodiuserių, o šias pareigas jam patikėjo festivalio šeimininkai – teatras „Vaba Lava“.
„Šių metų festivalyje daugiausia dėmesio skirsime, savaime suprantama, Ukrainos teatro scenai. Taip pat orientuosimės ir į Vidurio Azijos šalis, buvusias sovietų sąjungos respublikas. Su kolegomis apvažinėjome jas, ieškodami nepriklausomų spektaklių.
Kelis atrastus perliukus atvešime į Narvą. Į festivalį kviečiame teatro profesionalus iš Vokietijos, Lenkijos, Švedijos. Vakariečiai niekada nenuvažiuos į tuos kraštus, o jeigu ir nuvažiuos, tai be rusų kalbos jiems ten bus neįmanoma susigaudyti“, – festivalio idėją trumpai paaiškina dramaturgas.
Beje, būtent pagal lietuvio baigiamą kurti pjesę pastatytu spektakliu (jame vaidins latvių ir estų aktoriai) šis festivalis ir prasidės. Marius išduoda, kad naujame spektaklyje vakariečiams mėgins kuo suprantamiau nupasakoti sovietinio totalitarizmo košmarą.
Po viešnagės Estijoje, kur dalyvaus pirmosiose savo spektaklio repeticijose, Marius su O. Koršunovu keliaus į šiemetinę Europos kultūros sostinę – Timišoarą Rumunijoje – ieškoti aktorių rumuniškajai „Išvarymo“ versijai.
Juodraščiai gimsta Molėtuose
Jis atskleidžia, kad ne tik O. Koršunovas, bet ir kiti režisieriai dažnai jį kviečia dalyvauti aktorių atrankose.
„Aš geriausiai žinau spektaklio medžiagą, ir nujaučiu, kuris aktorius geriausiai įkūnys mano sukurtus personažus. Jeigu nepažįstu aktorių (pavyzdžiui, estų), tai paprašau kandidatų sąrašo ir po to ieškau filmų su jais“, – pasakoja populiarių pjesių autorius. Taip pat dramaturgas dalyvauja keliose pirmose ir paskutinėse repeticijose.
Jis sako visiškai nesikišantis į scenografiją – paprastai jau pjesėje nurodo, kaip turi atrodyti scena. Nediktuoja sąlygų ir teatro kostiumų dailininkams.
Pasak Mariaus, vieninteliai jo reikalavimai – kostiumai turi būti šiuolaikiški ir neatrodyti „pigiai“.
„Tačiau labai mėgstu nurodyti, kokių grupių ir atlikėjų dainos turėtų skambėti vienoje ar kitoje scenoje. Tiesa, spektaklių kompozitoriai, matyt, nemėgsta tokios dramaturgo diktatūros, todėl dažniausiai pakeičia mano pasiūlytą muziką kita panašia“, – šypsosi jis.
Rašyti pjesių M. Ivaškevičius dažniausiai vyksta pas tėvus į Molėtus. Jo darbo kabinetu pavirsta namo rūsyje esantis priepirtis.
„Anksčiau pagrindinius rašymo darbus pradėdavau apie vidurnaktį ir rašydavau iki 7 ar 8 val. ryto. Dabar rašyti pradedu ir baigiu anksčiau. Dar reikėtų pridurti, kad prieš pradėdamas rašyti nemažai laiko praleidžiu ieškodamas medžiagos. Per kiek parašau pjesę? Įvairiai.
Pavyzdžiui, pirmąjį „Madagaskaro“ veiksmą parašiau per mėnesį. Žinoma, paskui rašymo greitis sumažėjo – rašydamas pjesę kartais užtrukdavau ir metus. Taip nutinka, kai pradedi iš savęs vis daugiau reikalauti – šlifuoji ir šlifuoji kūrinius. Paskutiniu metu vėl pradėjau rašyti greičiau. Pavyzdžiui, pernai vieną pjesę parašiau per mėnesį“, – apie kūrybos procesus ir ritualus pasakoja kūrėjas.
Kas jį apskritai įkvepia kurti? Iš kur semiasi idėjų knygoms ir pjesėms?
„Kas tuo metu man rūpi, tas ir atsispindi kūryboje. Tuos dalykus kažkurį laiką savyje nešioju, kol sutinku žmogų, kuriam rūpi tas pats. Tada užsimezga kontaktas: aš rašau, o tu statai pjesę. Su knygomis kiek kitaip. Kiekvieno romano istorija vis kitokia ir kiekvienos knygos idėjas labai ilgai apmąstau. Ar niekam jų nepasakoju? Pasakoju.
Nebijau idėjų vagysčių. Pati idėja yra niekas, ji vertinga pasidaro tik tada, kai tampa kūriniu. Pasakodamas idėjas kitiems aš tarsi pasitikrinu, ar tai įdomu.
Pasinaudodamas reakcija ir užduodamais klausimais, pridedu į kūrinius naujų spalvų ir krypčių. Iš tų savyje nešiojamų idėjų gal tik 20 proc. tampa kūnu. Kartais pagalvoju, kad galėčiau išleisti knygą su nerealizuotomis idėjomis. Gal jos praverstų kažkam kitam?“ – sako M. Ivaškevičius.
