Žinomą šviesiaplaukę neretai galima išvysti ryškiausiuose pramogų pasaulio renginiuose. Vis gi persikelti į sostinę šeima sumanė tikrai ne dėl vakarėlių. Diana neslepia, kad didžiulės įtakos turėjo vaikų mokslai ir užklasinė veikla.
- Kaip klostosi jūsų gyvenimas sostinėje?
- Džiaugiuosi, kad priėmėme sprendimą čia persikelti. Atsikratėme didžiulės naštos. Anksčiau kiekvieną dieną tekdavo važinėti į Vilnių. Čia – dukros veikla, būreliai. Paskutinius metus kelionės pirmyn ir atgal buvo jau gerokai išvarginusios. Pagaliau nusprendėme pakeisti gyvenamą vietą. Pirmiausia, vaikai čia turi kur kas didesnių galimybių. Sūnus šiemet įgyjo Licėjaus tarptautinį bakalaureatą. Jis ir Panevėžyje mokėsi aukštus reitingus turinčioje gimnazijoje. Bet čia jis taip pat buvo stiprus mokinys. Tuo tarpu mažoji mokosi prancūzų mokykloje. Viską darėme daugiau mažiau dėl vaikų. Žinoma, ir mūsų pačių gyvenimas, bičiuliai – čia. O Panevėžyje liko širdys, tačiau dabar ten vykstame tik aplankyti tėvelių.
- O kaip jūsų pačios karjera? „Holivude“ labai suspindėjote, vėliau dalyvavote šokių projekte. Paskui televizijoje jus ėmėme matyti labai retai. Ar galima sakyti, kad dėl vaikų paaukojote karjerą?
- Galima sakyti ir taip. Unė buvo labai planuotas kūdikis. Žinojau link ko einu. Per visą tą laiką kol auginau Unę, įrašiau savo dainų albumą. Čia jų – apie aštuoniolika. Tad veiksmas vyksta. Tiesiog gal ne taip saugojau savo solinę karjerą, nes atsirado mudviejų su Une bendra veikla. Turėjome televizijos laidą, išleidome albumą vaikams. Tokį, kurio tikrai nėra gėda kitiems parodyti. Atliktas gražus ir kokybiškas darbas. Viską dariau labai sąmoningai. Būna momentų, kuomet pasvarstau – kas būtų, jeigu būtų. Bet tai buvo mano sprendimas, norėjau to, ką dabar turiu. Dėl to esu laiminga. Tai, ko pasiekė ir kokios patirties įgijo Unė – didžiulė gyvenimo dovana. Mes galime sau leisti ją lavinti. Ji dalyvauja televizijos laidose, šoka baletą, dainuoja.
- Unei dar tik 10 metų. Kaip manote, ar sulaukusi 16-os ji taps superžvaigde?
- Manau, kad ne. Niekada neverčiau ir neversiu jos daryti to, ko nenori. Sulaukus kvietimo kažkur dalyvauti, aš visada atsiklausiu, ar ji to tikrai nori. Pasibaigus mūsų televizijos laidai, kuomet išleidome albumą, sulaukėme daugybės pasiūlymų rengti pasirodymus krikštynose, vaikų šventėse. Tuomet man teko tarti „stop“, nes tai yra vaikystė. Unė visada daro tai, ką ji nori daryti. Iš vaiko pinigų mes jokiu būdu neuždirbinėsime. Buvo laikas, kai ji norėjo dainuoti. Dabar jai įdomūs šokiai. Jeigu televizijos laidų prodiuseriams šie jos sugebėjimai tinka – ji sutinka dalyvauti. Dukros nuomonė man labai svarbi ir, nors žmonės galvoja kitaip, niekada nedarau nieko prieš jos valią. Man labai džiugu, kad ji nesijaučia žinomesnė nei kiti vaikai. Mokytojai sako, jog, nors yra viešas vaikas, ji labai paprasta, nuoširdi ir atvira. Populiarumas gali trukti labai trumpai. Paskui gali labai smarkiai skaudėti. Tad viskas vyksta žaidimo forma, mes veikiame tai, kas mums teikia malonumą. Be to, manau, ši patirtis gyvenime jai duos tikrai daug.
- Kaip bendramoksliai reaguoja į tai, kad Unė yra žinomų tėvų dukra?
- Būna visokių momentų. Kartais grįžusi namo užsimena, kad vaikai kalbėjosi. Pavyzdžiui, atlikome fotosesiją ir ji buvo patalpinta internetiniuose portaluose. Gal vaikai ar jų tėvai pastebėjo, kad šiuos kadrus įamžino kiek geresnis fotografas. Tačiau ji pati to visai nesureikšmino. Labai vaikiškai į tai reagavo. Ir mes jai nekišame minčių, kad ji turi daugiau nei kiti. Nors laisvalaikį leidžiame visuomenei žinomesnių žmonių apsuptyje, mums jie – lygiai tokie patys bičiuliai, kaip ir bet kurie kiti tie, kurie nesiafišuoja žiniasklaidoje. Nesureikšminame. Man buvo labai svarbu, kad mokykloje jos nelaikytų pranašesne už kitus. Būna, prasitaria pastebinti, kad vaikai nori bendrauti. Tačiau aš ją visada mokinu, kad draugauti reikia su visais vaikais. Nori to ar ne. Išskirti kažko negalima. Manau, kad lygybė turi būti visur. Aišku, gyvenime taip visada nebus. Tačiau, kol yra maža, turi visus gerbti, mylėti ir gražiai bendrauti. Nes maži vaikai kartais gali būti ir labai žiaurūs.
- Viso pokalbio metu kalbame apie jūsų vaikus. Įdomu, kaip klostosi jūsų asmeninė muzikinė karjera.
- Išleidus albumą kartu su Une nufilmavome mano vaizdo klipą. Kol ji buvo maža, aš labai apgalvotai po truputėlį įrašinėjau dainas. Jas kūrė Mindaugas Lapinskis, Deivydas Zvonkus, Žilvinas Liulys. Nenorėjau „bet kokio“ rezultato. Dainas rinkausi sąmoningai, atsakingai. Draugai vis klausia, kada išleisiu albumą. Esu perdavusi savo dainas prodiuseriui, tad pažiūrėsime, kaip viskas susiklostys. Mėgstu ramią muziką, esu be galo romantiška, tad mano sielai šios dainos artimos. Jeigu jų klausau automobilyje ir net šiurpuliukas perbėga, reiškia, tai tikrai kokybiška. Visgi kūrė profesionalai. Ir kūrybinis procesas man teikė didžiulį malonumą. Esu labai savikritiška, bet jos tikrai gražios. Norėčiau visiems parodyti, nes tai buvo daryta iš širdies. Pirmą dainą parašiau devynių mėnesių Unei sėdint man ant klubo. Ir taip po truputį sukaupiau savo naujų dainų rinkinuką.
