Pavyzdžiui, 2014-aisiais popiežius Pranciškus daug prisidėjo prie to, kad įvyktų JAV ir Kubos diplomatinių santykių atstatymas. Tokių atvejų, kuomet bažnyčia dalyvavo politiniuose procesuose yra nemaža net ir naujausioje istorijoje.
Popiežiaus Pranciškaus pirmtakas Benediktas XVI (2005-2013), kuris dabar yra laikomas popiežiumi emeritu, buvo laikomas socialiniu konservatoriumi. Jis atsisakė keisti bažnyčios doktrinas ar bent daugelio šiuolaikinius katalikus jaudinančių klausimų retoriką. Tačiau tarptautinių santykių sferoje Vatikano politika jam valdant buvo gerokai lankstesnė. Pavyzdžiui, kalbėdamas 2007-ųjų Šv. Velykų proga jis kritikavo JAV veiksmus Irake, pareiškęs, kad „tai valstybei (Irakui) netenka jokių gerų naujienų, ji yra skaldoma į dalis, o civiliai priversti bėgti iš jos“. Tiesiogiai sieti šių įvykių su JAV veiksmais jis, tiesa, nesiryžo.
Ryškus Vatikano diplomatiškumo pavyzdys tapo Benedikto XVI pozicija dėl požiūrio į Turkijos siekį įstoti į ES. Tuometinis Turkijos premjeras R. Erdoganas po trumpo asmeninio susitikimo su Katalikų bažnyčios galva, pareiškė, kad Vatikanas palaiko Turkijos prisijungimą prie ES. Vatikanas šių pareiškimų nekomentavo, tačiau vėliau išplatino bendrą Benedikto XVI ir Konstantinopolio patriarcho Varfolomėjaus deklaraciją. Joje abu religijų atstovai pažymėjo būtinybę gerbti mažumų teises plečiant Europos Sąjungą, kas buvo įvertinta kaip Turkijos valdžios kritika.
Jonas Paulius II (1978-2005) buvo vienas iš pačių aktyviausių politikų Šventajame soste. Jo valdymo laikotarpis sutapo su didžiuliais pokyčiais pasaulyje – „geležinės uždangos“ kritimu ir Šaltojo karo pabaiga. Lenkas, kurio tikrasis vardas yra Karolis Voityla, pasinaudojo savo autoritetu Katalikų bažnyčioje proteguojant opozicinį „Solidarumo“ judėjimą Lenkijoje. Dalis istorikų ir žurnalistų netgi mano, kad Vatikano Bankas suteikė „Solidarumui“ tiesioginį finansinį palaikymą.
1985-aisiais Jonas Paulius II griežtai pasmerkė apartheido politiką Pietų Afrikoje.
2003-iaisiais Popiežius lenkus palaikyti stojimą į Europos Sąjungą. Tais pačiais metais jis nesėkmingai bandė įkalbėti Europos valdininkus įtraukti priminimą apie krikščioniškas Europos šaknis į ES konstituciją.
Romos popiežius Jonas XXIII (1958-1963) – vienas iš populiariausių Vatikano valdovų XX amžiuje. Daugiausiai žinomumo tarptautinėje arenoje Jonas XXIII sulaukė Karibų krizės 1962-ųjų spalį metu. Tuomet pontifikas viešai kreipėsi į JAV prezidentą Johną Kennedy ir SSRS lyderį Nikitą Chruščiovą išsaugoti taiką. CNN teigimu, amerikiečių lyderis kreipėsi į Vatikaną su prašymu tapti tarpininku derybose tarp Vašingtono ir Maskvos. Po to ir įvyko žymusis Jono XXIII pasisakymas radijuje, kurį išgirdo ir SSRS vadovybė. N. Chruščiovas vėliau išsiuntė laišką su linkėjimu pasveikti (popiežius tuomet sirgo skrandžio vėžiu). Pontifikas asmeniškai parašė dėkingumo atsaką SSRS vadovui. 1963 metų balandį popiežius išleido encikliką „Pacem in Terris“, kuri iki šiol laikoma vienu iš svarbiausių Katalikų bažnyčios dokumentų, išleistų XX amžiuje. Jame Vatikanas pasisakė prieš branduolinio ginklo platinimą.
Popiežius Pijus XII (1939-1958) – kartu su Jonu Pauliumi II – yra laikomas vienu iš praėjusio amžiaus labiausiai politiškai aktyvių Katalikų bažnyčios veikėjų. Istorikų gretose iki šiol netyla ginčai dėl Vatikano veiklos Antrojo pasaulinio karo metu. Viena vertus, iškart po jo pradžios Pijus XII išsakė pasmerkimą. Tačiau jis taip pat stengėsi itin kruopščiai laikytis Vatikano ir visos Katalikų bažnyčios neutralumo. Daugiausiai ginčų kelia Šventojo sosto ir asmeniškai Pijaus XII požiūris į Holokaustą. Karo metais Vatikano ar visos Europos bažnyčiose prieglobstį rado tūkstančiai žydų. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad Romos popiežius viešai taip ir nepasmerkė masinio žydų naikinimo ir nesuteikė tam pakankamai pastangų. Antrojo pasaulinio karo metu Vatikanas tarpininkavo įvairioms jėgoms. 1939-1940 metais nepatenkinti A. Hitlerio valdymu vokiečių karininkai per tarpininkus kreipėsi į Šventąjį sostą, kad šis padėtų jiems ryšius su britų valdžia. Jie norėjo iš Londono gauti garantijas dėl taikos sutarties, jeigu pavyktų nuversti A. Hitlerį. Derybos pasibaigė nesėkme dėl karinių Vokietijos pergalių ir A. Hitlerio populiarumo augimo.
Popiežius Pijus XI (1922-1939). Katalikų bažnyčios istorijoje jis, visų pirma, yra žinomas kaip popiežius, 1929 metais sudaręs konkordatą su italų valdžia, ankstesni pontifikai atsisakė tai daryti. Ši sutartis įtvirtino Vatikano suverenumą ir yra galiojanti iki šiol. Iš pradžių Pijus XI neutraliai žiūrėjo ir į Italijos diktatorių Benito Mussolinį. Tačiau po 1938 metų, kuomet Italijoje, spaudžiant Vokietijai, buvo priimti rases liečiantys įstatymai, Šventasis sostas pradėjo kritikuoti fašizmą.
Pijus XI yra trijų enciklikų, nukreiptų prieš italų fašizmo ideologiją, vokiečių fašizmą ir sovietinį komunizmą, autorius.
