Stasys VARNECKAS
Aną dieną vienkiemio ūkininkas Vacys užėjo parduotuvėn cigarečių, o ten - sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. Cukraus, sako, atėjęs. Reikia, sako, pasisaldinti gyvenimą, kuris pastaruoju metu labai apkarto. Žodis po žodžio - išsikalbėjo mūsų garbingi sodiečiai. - Kartais politika man tokią depresiją įvaro, kad norisi televizorių sąvartynan vežti. Gaila, automobilio neturiu, - dėstė Banaitis. - Bet vienąsyk ta kalbanti dėžė ėmė ir pradžiugino. Kada? Ogi kai pranešė, jog nuo šiol mokesčiais bus apkraunami visi automobiliai. Aš net apsidžiaugiau. Nors kartą, sakau, valdžia mano interesų nepalietė. - Bet... - bandė įsiterpti Vacys. - Jokių „bet“ nebėra ir nebebus. Turi motorą - mokėk už sugadintą orą. Nemokėsi - netoli važiuosi, švaresnė bus mūsų šalis gimtoji, sveikesnis jos pilietis. Taip jiems bepolitikuojant, į parduotuvę atpėdino veterinaras Tadas. - Girdėjote? - paklausė. - Girdėjome, - atsiliepė ūkininkas Vacys. - Nuo šiol už malonumą važinėti teks didelius pinigus mokėti. Liūdna ir graudu. - Dar liūdniau ir dar graudžiau, mielas Vacy, tau pasidarys, kai pranešiu šviežesnę naujieną: naujais mokesčiais bus apkrautos ir tavo holšteinizuotos juodmargės. Įstatymo projektas jau parengtas. Man svainis iš Vilniaus skambino. - Tamsta, pone Tadai, juokauji? Buvęs veterinaras Tadas pažvelgė į gailiai stypsantį ūkininką ir pradėjo aiškinti: - Deja, sakau teisybę. Tavo juodmargės, Vytai, teršia Lietuvą nė kiek ne prasčiau už kokį „folksvageną“ ar „moskvičių“. Argi nežinai, ką Argentinos mokslininkai apskaičiavo? Viena standartinė karvutė, gerokai menkesnio sudėjimo už tavo juodes, per parą pagamina ir išpučia po šimtą litrų dujų! O jeigu tų karvučių - milijonas? Jokie automobiliai tiek taršos neprigamins. Taigi... Ūkininkas Vacys dar labiau sukluso, laukdamas šio samprotavimo pabaigos. - Taigi visai logiška ir natūralu, Vacy, kad ir tavo keturkojės maitintojos bus apkrautos ekologiniu činču. Man svainis taip aiškino. O jis žino. Vacys stovėjo it mietą prarijęs, dar nesuvokdamas, kaip reaguoti į tokią naujieną, o veterinaras Tadas kreipėsi į pardavėją: - Man druskos, Astut. Rytoj rytą žadu meitėlį griauti. Negi lauksi, kol mokesčiai vargšą pribaigs.
