Ji vadina save mazochiste ir darboholike ir turi tam pagrindą. Su dideliu kruopštumu ji jau 40 metu fiksuoja vyno pasaulio kronikas, perdirbdama tonas informacinių šiukšlių ir viską paversdama vertingu kūriniu – vyno enciklopedijomis.
1975 metais, kurį laiką po universiteto padirbusi kelionių agentūroje, J. Robinson gavo kuklią redakcijos asistentės vietą žurnale „Wine & Spirit”. O jau 1984 metais jai skirtas „Master of Wine“ titulas ir tapo pirma specialiste, gavusia aukščiausią, tiesiogiai su prekyba vynu nesusijusį, pripažinimo laipsnį vyno pasaulyje.
Jos pirmtakai vyno žurnalistikoje – Hugh Johnsonas ir Stevenas Spurrieras – nelaikė egzamino „Master of Wine“ (MW) titului gauti. Jancis padarė tai pirmoji – ir greičiau dėl sportinio intereso. „Išlaikyti MW buvo tas pats, kas įkopti į Everesto viršūnę, – prisimena ji. – Sunkus iššūkis, užtat po to kaip malonu!..“
Apsiginklavusi MW diplomu Jancis ėmėsi teritorijos įsisavinimo. Jai vis plačiau atsiverdavo žinių apie vyną erdvės, kurias žmonės įgavo per septynis tūkstančius vyndarystės metų. Visą šią patirtį ji nusprendė perkelti į visuotinio naudojimo lygmenį, susisteminant ir išdėstant žmogiškąja kalba.
1988 metais ji tapo „The Oxford Companion to Wine“ redaktore. Po penkerių jos darbo metų pirmasis šios knygos leidimas buvo pripažintas išsamiausia vyno enciklopedija (dabar joje daugiau nei 4000 skyrių). O kai ji ryžtingai prisijungė prie darbo su klasikinėmis H. Johnsono knygomis „The World Atlas of Wine“ ir „Wine Companion“, ją jau buvo galima pradėti vadinti pagrindine mūsų laikų vyno enciklopedininke.
Tačiau jos energijos užteko ir lengvesniems žanrams. Jis nuolatos keliauja, turi savo savaitinę skiltį „The Financial Times“ priede, rašo savo tinklaraštyje „Purple Pages“ ir dalyvauja švietimo tematikos televizijos laidose BBC.
Gimusi 1950 metais, XX amžiaus viduryje, vyno pasauliui ji tapo savotišku aukso viduriu, sveiko proto ir ribų suvokimo deriniu. Kai Robertą Parkerį eilinį kartą „užnešė“ ir jis skyrė 100 balų 2003 metų Chateau Pavie, ji nepabijojo pradėti su juo viešą polemiką, kuri truko trejus metus ir baigėsi oficialiu susitaikymu Bordo, kuriame jis atsitiktinai atsidūrė viename viešbutyje, prie pusryčių stalo.
Ji gali leistu sau neflirtuoti su publika ir šaltakraujiškai komentuoti vyno madas. Todėl Naujojo pasaulio vynus, nepaisant augančio jų populiarumo, ji nenustoja kritikuoti dėl didelio alkoholio kiekio ir kitų trūkumų.
Ji turi daugybę garbės titulų ir apdovanojimų, pagrindiniai iš kurių – „Decanter“ žurnalo metų žmogus (1997 metai) ir Britanijos imperijos ordinas, gautas 2003 metais. Įdomu tai, kad „Decanter“ metų žmogumi ją pavadino ketveri metai po to, kai šį titulą gavo H. Johnsonas, o štai Britanijos imperijos ordiną ji gavo ketveriais metais anksčiau už savo tituluotą mokytoją.
Atsakydama į klausimą, ar nesusimąsto apie savo autorystės vyno sukūrimą, kaip tai padarė H. Johnsonas ir S. Spurrieras, ji netikėtai teigia: „Aš visiškai nepraktiška ir pakvaišus dėl visiškos kontrolės. Taip kad sodininke aš tikrai negimiau. Subtilių gamtos procesų aš tiesiog nejaučiu, o reiškia, kad gero vyno padaryti nesugebėčiau... Užtat aš nuoširdžiai žaviuosi tais, kas tai sugeba!“
J. Robinson portretas nebus pilnas, jeigu nepridursime, kad jį turį mylintį vyrą, gastronomijos kritiką Nicką Landerį, ir tris jau paaugusius vaikus – Julią, Williamą ir Rose.
