Spalio 4 d. spektaklio “Ponia Bovari” premjera sezoną pradės Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Reikšmingiausią XIX a. prancūzų rašytojo Gustave’o Flaubert’o romaną inscenizuoja režisierius Jonas Vaitkus, drauge su juo spektaklį kuria dailininkė Medilė Šiaulytytė ir kompozitorius Linas Rimša. Ponią Bovari vaidins Eglė Mikulionytė. “Omni Laiko” skaitytojų dėmesiui - pokalbis su Jonu Vaitkumi.
Dirbote su pačiais įvairiausiais rašytojais ir dramaturgais. Šiandien - Gustave’as Flaubert’as, prancūzų natūralistas. Atrodo, kad tokiai medžiagai parašyti inscenizaciją labai sunku, kadangi ji prisodrinta gražiausios kalbos jausminių subtilybių. Medžiaga labai gili, intelektuali, reikalaujanti visai kitokio nei dabartinių žmonių mentaliteto. Ar jūs nepabūgote to kontrasto, tos žalios medžiagos, kurią per gana trumpą laiką reikia paversti teatru? Romanas iš pradžių atrodo “lėtas”, ne teatrinis, bet įsibėgėjus, nesinori jo pabaigti: skaitai po porą puslapių, kad galėtum prie jo grįžti rytoj. Anksčiau jį skaičiau ne taip. Kodėl taip yra? Gal dėl to, kad šiandien daug brutalios rašliavos, o Flaubert’as - literatūros genijus?
XIX a. rašytojo Gustave’o Flaubert’o knyga “Madam Bovari” tinka ir mūsų laikui. Šiaip ar taip, tie klausimai - visuomenės moralės atžvilgiu - iškyla ir žmogui, ir šeimai. Kas yra meilė, aistra, kas - atsakomybė? Visos tos temos Flaubert’o romane “Madam Bovari” labai aiškios. Mus skiria laikas, keistai skambantys pavadinimai, bet žmogaus esmė nesikeičia. Nei mokslas, nei filosofija, nei aktualijos nepakeitė nei žmogaus užuomazgų, nei grandžių, kurios jį sudaro. Mes tik dar kartą galim suprasti, kad viskas kartote kartojasi, tereikia mokėti išgyventi, reikia mokėti būti. Nori ar nenori - turi atsakinėti į tuos pačius klausimus. Jokia kita patirtis tavęs neišmokys. Tu gali gyventi tik suvokdamas, kad tos problemos yra artimos bet kuriai tautai, bet kuriam europietiškai mąstančiam europietiškos kultūros žmogui.
Tarp daugybės kitų gražių romanų Flaubert’as šiandien išnyra gal todėl, kad jis labiau plėtoja moters temą, kuri nėra taip giliai analizuojama literatūroje. Moters pasaulis vis tiek yra kitoks, su kitokia atsakomybe jos gyvena gyvenimą.
Literatūra kitokia medžiaga nei teatras, jos užduotis - išreikšti kiekvieno personažo emocinį priežastingumą. Flaubert’ui svarbu ir peizažas, ir buitinės detalės, ir gamtos atmosfera, ir žmogaus vidinė būsena, ir įvairūs procesai. Kada jis tai fiksuoja, atrodo, kad jis tą daro lėtai, bet kai visa suvedi į vyksmą, kai visa susluoksniuoji, sutelki į vieną tašką, įsitikini, kad jo kūryba toli gražu nėra ištęsta. Man svarbiausia atskleisti Madam Bovari vidinę energiją, su kuria ji nori tą gyvenimą išgyventi, ieško atsakymų į savo klausimus ir jų neranda. Ji blaškosi tol, kol baigia savižudybe.
Skaitant jūsų inscenizaciją, gali pastebėti, kad jūs labai tiksliai užčiuopėte kulminacinius romano taškus. Bet ar nesunku statyti prozą? Juk rinktis dramaturgiją visom prasmėm paprasčiau.
Kadangi sekiau Flaubert’u, įvykių prasme parašiau tik “vidinį” karkasą, reikalingą man, o tikroji inscenizacija vyksta tik per repeticijas. Tik tuomet pamatai, ko trūksta, ko per daug. Kartais keičiasi net akcentai. O tas lipdymas ant karkaso įmanomas tik dirbant kartu su aktoriais. Daug kas priklauso nuo aktorių kūrybingumo, jų matymo. Tik tada pradeda formuotis žanras, rastis muzika, spektaklio dinamika. Tik tada supranti, kokia turi būti vieno ar kito veikėjo emocinė įtampa. Šiame spektaklyje bus dvi labai skirtingos dalys: Emos ir Rudolfo istorija, kurioje Ema eina lyg į išsigelbėjimą, meilės aktą ir naujo gyvenimo sukūrimą, o patyrusi išdavystę, puola į kitą kraštutinumą, ir tas lūžia jai yra labai svarbus. Baisoka, kad pirmas veiksmas gali būti emociškai stipresnis ir vientisesnis, nes antrame veiksme Ema daugiau blaškosi, daugiau pakrikusi, daugiau pasimetusi, puola tai šen, tai ten ir nuotaikų, ir įvykių prasme. Antrame - daugiau pabirumo, pakrikimo. Svarbu surasti būdą, kaip neprarasti įtampos, dinamikos. Antra dalis bus trumpesnė, ji lyg tam tikrų dalykų rezultatas, kaip gyvenimo reziumė. Po didelio lūžio retas žmogus gali išsikapstyti iš nuopuolio - tai atsitinka ir Emai.
Kaip suformavote šio spektaklio trupę? Paskutiniame spektaklyje “Pati pradžios pradžia” dominuoja jūsų mokiniai, o “Madam Bovari” vaidins pačių įvairiausių kartų aktoriai. Romanas kupinas meilės išgyvenimų ir atrodytų, kad ir scenoje paprasčiau imti partnerius, kurie turėtų didesnį susiklausymą, bičiulystę gyvenime. Jums beliks remtis tik jų profesionalumu.
Gal taip yra net geriau. Pripratimas, partneriavimas scenoje, susidraugavimas arba viens kito pažinojimas irgi ne visada gerai. Svetimumas gyvenime arba bendravimas “iš mandagumo” scenoje duoda didesnių, geresnių rezultatų negu jaukūs arba įgrisę santykiai. Be to, taip susidėliojo. Nieko specialiai neprisigalvojau.
Labai džiaugiuosi dėl pačios madam Bovari, aktorės Eglės Mikulionytės.
Eglei jau reikia stipraus vaidmens. Man atrodo, po “Markizės de Sad” ji vis kuria fragmentiškus vaidmenis. O jos amžius toks, kad reikia aktorinį lūžį ir jai turėti.
Kaip organizuojate jūsų trijų - režisieriaus, dailininko ir kompozitoriaus darbą? Pažvelgus iš šalies, scenografė Medilė Šiaulytytė stengiasi nenutolti nuo Flaubert’o, nors ji gana ekspresyvi, o kompozitorius Linas Rimša lyg kuria savaip. Kaip pasirinkote šiuos jaunus menininkus?
Mes su Medile lyg pradedam girdėti vienas kitą: panašiai jausti medžiagą, girdėti medžiagos analizių užuominas, todėl ir dar kartą su ja susitinkam. Medilė turi stiprų matymą, bet sykiu ji nėra kategoriška. Ji įsiklauso, o įsiklausiusi - jei mato reikalą keisti, tai daro nedvejodama. Jeigu abejoja - analizuoja, ginčijasi. Tik taip ir įmanoma kurti kartu. O kompozitorius šį kartą turėtų duoti tam tikrą Flaubert’o ir mūsų epochos sąsają. Žinojau, kad Linas mėgsta transformuoti klasiką, operą, žinojau, kad jis turi savo požiūrį į tai ar norą tuos kūrinius išversti naujai, išgirsti “nauja” ausim. Muzikoje liučijų di la mermur epocha, operų epocha irgi labai veikia. Galbūt muzikoje ta transformacija, naujas žvilgsnis į žanrą - sentimentalų, dramatišką, melodramatišką - labai reikalingas. Mes taip pat turim daug savybių, būdingų XIX a. žmogui, tik jos mumyse gal kiek pasikeitė. Tarkim, sentimentalumo mes irgi turim, tačiau jis kiek kitoks. Ir norisi tai pajudinti.
Kas jums yra sentimentalumas?
Aš sentimentalumą sieju su infantilumu, su fašizmu. Šiandienos sentimentalumas visiškai kitoks, bet jis toks pat neįdomus, jis tik dar vulgaresnis, nes tarsi pridengtas modernumo, aktualumo, pseudoišlaisvėjimo, nuoširdumo, betarpiškumo, originalumo grimu. O tiesą pasakius, tai pavojingo infantilumo ženklas.
Pastebėjau, kad neatsisakote ir socialinio kūrinio sluoksnio. Ar ne per sudėtinga viename kūrinyje tiek daug aprėpti?
Jis juk ten yra. Kaip galiu jo atsisakyti? Be to, tos pačios paralelės yra ir šiandien. Dirbdamas teatre, žinau savo netektis, neramumus dėl socialinių, politinių, valstybinių dalykų. Todėl negaliu to išimti iš spektaklio. Tarytum aš dirbčiau teatre, o už jo sienų vyktų kažkoks svetimas gyvenimas vyksta. Juk aš irgi gyvenu tos visuomenės gyvenimą.
Kaip jūs suderinate ypač intensyvų darbą prie įvairių pastatymų? Dirbate be atvangos?
Derinu, tik daug netvarkos, neatsakingumo, netikslumo, įsipareigojimų nevykdymo, nepasiruošusių aktorių, nepasirengusios administracijos. Man ne tiek jau daug liko gyventi, kad ilsėčiausi; viską reikia pasidaryti.
Ačiū.
Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė
