Kilęs Jungtinės Karalystės ir Rusijos konfliktas dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymu įtariamo Andrejaus Lugovojaus išdavimo gali būti vienas iš pirmųjų rimtų ženklų, pranašaujančių Rusijos ir Vakarų santykių atšalimą.
Žinoma, tokia santykių eiga nėra suinteresuota nei viena, nei kita pusė. Kita vertus, kiek ilgai galima šypsotis ir kalbėti meilius žodžius, jei iš tikrųjų partneriui jauti neapykantą? Kiek ilgai įmanomas rišlus dialogas tarp partnerių, kurių nevienija bendros vertybės, kurių visiškai skirtingos pasaulėžiūros ir požiūriai į visas svarbiausias problemas? Iš tikrųjų galima stebėtis ne tuo, kad santykiai bjūra, bet kad jie ėmė bjurti tik dabar. Tiesa, yra ir paaiškinimas: abi pusės viena kitai naudingos ir reikalingos, visų pirma kalbant apie ekonominius dalykus, taip pat ir sprendžiant karštų pasaulio taškų problemas.
Šalia atviros minėtos konfrontacijos, galima suverti ir kitų įvykių grandinėlę: Rusijos ir JAV trintį dėl JAV planų Lenkijoje ir Čekijoje dislokuoti savo priešraketinės gynybos sistemos sudedamąsias dalis, pašlijusius ES ir Rusijos santykius. Pirmą kartą nuo Tarybų Sąjungos laikų prie Škotijos krantų ėmė sukiotis rusų bombonešiai - tai tikrai nebuvo kokia nors navigacijos klaida. Ar jau galima kalbėti apie tam tikrą dėsningumą?
Ilgai tęsiasi gana įdomi padėtis, kai Rusija it daktaras Džekilis ir ponas Haidas radikaliai keičia savo povyzą nelygu su kuo kalbasi. Gruzija, Moldova, Ukraina, Estija ir kai kurios kitos šalys susidurdavo su nevaldomo pykčio proveržiais, nuožmiais, jokia logika nepaaiškinamais veiksmais, nenugrimuotais iškreiptais veidais. Vokietija, Prancūzija, JAV mėgaudavosi vakarietiškų manierų partneriais, su kuriais galima ir kalbėtis, susėdus už vieno stalo Didžiojo aštuoneto susitikime spręsti pasaulio problemas, ir prekiauti.
Be kita ko, tai lėmė ir tam tikrą senųjų ir naujųjų ES šalių nesusikalbėjimą. Maloniai bendraudama su daktaru Džekiliu senoji Europa vis negali suprasti, kodėl naujosios šalys taip purkštauja, kai vos pradedama kalbėti apie didžiąją kaimynę. Nepasitenkinimą naujųjų šalių pozicija santykiuose su Rusija aiškiai išreiškė pirmininkauti ES pradėjusi tolimoji Portugalija: esą naujokės vis kaišioja pagalius į ratus ES mėginant sudaryti su Rusija naują strateginės partnerystės susitarimą. Naujosios šalys savo ruožtu nesupranta, kaip Vakarai gali taip draugiškai kalbėtis su monstru, baisuokliu ponu Haidu.
Be jokios abejonės Rusija ir toliau tęs savo politiką Vakaruose jau išryškėjusiais metodais: vienus Vakarų politikos sunkiasvorius nupirkdama gražia šypsena, šnipinėjimui KGB mokykloje išmokta užsienio kalba, ruso sielos gelmėmis, kitus - ir rimtesniais, visiškai materialiais dalykais. Tačiau kiek ilgai tai gali tęstis vykstant niekam nenaudingam, tačiau nesugrąžinamam procesui: Rusijai sparčiai tolinantis nuo demokratijos, pagarbos žmogui, įstatymo viršenybės, žodžio laisvės įgyvendinimo principų savo šalyje? Šis nevaldomas demokratijos gniaužimo procesas neišvengiamai išsilieja ir tarptautinėn politikon.
Juk Litvinenkos nužudymas yra ne Jungtinės Karalystės, o Rusijos vidaus problema. Tačiau ji tapo itin reikšmingu tarptautiniu įvykiu. Andrejus Lugovojus Jungtinėje Karalystėje paliko daugybę įkalčių, ne vieną lėktuvą ir pusę Londono paženklino radioaktyviais pėdsakais, o Rusija suteikia tiesioginį eterį jo spaudos konferencijai per Kremliaus kontroliuojamą televiziją. Taigi ir piliečiai prie Temzės jau gali grožėtis bjauria pono Haido grimasa. Galimai rengtas Boriso Berezovskio nužudymas britų taip pat nesužavėjo - tai irgi Rusijos vidaus padėties atšvaitas.
Globalėjančiame pasaulyje Rusijai vis sunkiau tvarkytis su viena ar kita "artimojo užsienio" šalimi tarsi savame kieme. Dujų užsukimas Ukrainai paskatino ES inicijuoti bendrąją energetinę politiką. Embargas Lenkijos, ES narės, mėsos eksportui įšaldė santykius su visa ES - prie to kiek prisidėjo ir naftos tiekimo sustabdymas Lietuvai.
Nesinori būti blogu pranašu, kranksint apie naują "šaltąjį karą", tačiau gali būti, kad jau stebime pirmuosius jo požymius.
