Visas meno ir kultūros reiškinių ir įvykių spektras svarbiausių šalies meno savaitraščių - “Literatūra ir menas” ir "7 meno dienos” - puslapiuose.
“Literatūroje ir mene” (10.31) Edita Degutienė publikuoja straipsnį “S. Eidrigevičius vis dažniau plagijuojamas”, kuriame rašo, kad populiariausių Lenkijoje menininkų dešimtukui priskiriamas Stasys Eidrigevičius ne pirmą kartą susiduria čia su savo kūrinių, ypač pastelių, falsifikavimu.
Daiva Šabasevičienė savaitraštyje recenzuoja Jaunimo teatro premjerą - Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę “Liučė čiuožia”, režisuotą Algirdo Latėno (“Liučė čiuožia, Feliksas vaidina”). D. Šabasevičienė pažymi, kad “autorė dar jauna (g. 1976), tačiau rašo apie begalę pasikartojančių dalykų, kurie priklauso lyg ir ne jos kartai. Gal to buvo sąmoningai siekta, medžiagą pritaikant įvairaus amžiaus žiūrovui? Šiandien šį spektaklį turėtų pamilti jauni arba seni. Vidurinioji karta vaizduojamo gyvenimo turėjo per akis, todėl nemanau, kad toks teatras itin įdomus. Tie, kurie vaikšto į teatrą, moralės pamokėles seniai yra išmokę”.
Jurgita Ludavičienė savaitraštyje rašo apie Šarūno Leonavičiaus grafikos darbų parodą, eksponuojamą “Lietuvos aido” galerijoje (“Pasakoti”), o Algis Uždavinys apžvelgia spalio mėnesio pirmoje pusėje Druskininkuose vykusį tarptautinį plenerą “Raigardas 2003”, žadantį tapti tradiciniu kasmetiniu renginiu, kurio tikslas - pagyvinti kurorto meninį gyvenimą bei suteikti Lietuvos ir užsienio dailininkams galimybę pajusti slėpiningą Raigardo slėnio dvasią (“Poetinės Raigardo alegorijos”).
Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų tyrinėtojų, atkūrimo projekto rengėjų ir muziejininkų pirmąją tiriamąją ekspediciją į Vidurio Europą Lietuvos dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį savaitraštyje kalbina Sigitas Krivickas (“Mokytis nereiškia kopijuoti”), o Marius Burokas rašo apie Tomo S. Butkaus poezijos knygą “Generuotos kalbos mutacija” (“Capillatus”). M. Burokas cituodamas knygos autorių jo lūpomis klausia: “kas ši knyga? neviltinga Mackaus kartotė, sekimas naujųjų realistų pranašystėmis? Nežinau, nesvarbu tai, nes prasmės pertekliuje vienintelis įmanomas kelias yra prasmės naikinimas, bandymas visus tekstus skaityti kaip jų pačių praradimus, kūniškosios patirties tęsinius. Antraip visi įsikalbėjimai ims pildytis, šiame mirusios šviesos pasaulyje nepalikdami tau, skaitytojau, nežinomos knygos autoriau, vietos”.
Savaitraštyje spausdinama Justino Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos rugsėjo 29 d. per Tėvo Stanislovo knygos “Atsidūsėjimai” pristatymą, ištrauka, bei praėjusiame numeryje pradėto Vaido Jauniškio straipsnio “Vroclavo pašnekesiai” (apie tarptautinį teatro festivalį “Dialogas”) tęsinys.
Vytautas Martinkus savaitraštyje dalijasi įspūdžiais apie rugsėjo 5-7 dieną Bukarešte vykusią Europos menininkų tarybos (European Council of Artists) tarptautinę konferenciją “Menininkų bendradarbiavimas be sienų”, o rugsėjo 8-ąją - kasmetinį šios tarybos kongresą (“Menininkų konferencija ir kongresas Bukarešte”).
V. Martinkus informuoja, kad “baigiamojoje konferencijos rezoliucijoje buvo išreikštas susirūpinimas dėl kultūros politikos, kuri ekonominės globalizacijos sąlygomis gali pakenkti nacionalinei kinematografijai, literatūrai, teatrams ir kitoms meno kūrybos sritims, buvo pabrėžta kultūros įvairovės išsaugojimo būtinybė Europos Sąjungoje.
Savaitraštyje spausdinamas Europos menininkų tarybos viceprezidento, Austrijos rašytojo Liudwigo Laherio pranešimas “Nacionalinės menininkų organizacijos: bendradarbiavimas ir nesėkmės”, perskaitytas EMT konferencijoje, kuriame apžvelgiama menininkų organizacijų vieta ir vaidmuo šiandienos pasaulyje.
Savaitraštyje surasite Patricijos Šmit ir Juliano Tuvimo poezijos publikacijas; Loretos Gražinos Latonaitės novelę "Oranžinis vakaras"; Kjell Westo romano "Langas" ištrauką; Pavao Pavličičiaus apsakymą "Šunys".
“7 meno dienose” (10.31) Ignas Kazakevičius apžvelgia Šiaulių “Laiptų” galerijoje eksponuojamą lietuvių kilmės vokiečių menininkės Aldonos Gustas piešinių parodą “Dabar” (“Kūnų prigimtys”), o Živilė Ambrasaitė rašo apie Rotušėje surengtą Ramunės Vėliuvienės darbų parodą “Dedikacija Hermanui Hessei”, kurioje eksponuojami du grafikos darbų ciklai - “Gyvybės medis” (2002), sukurtas H. Hesse romano “Sidharta” temomis bei “Magiškasis teatras” (2002), pagal to paties autoriaus romaną “Stepių vilkas” (“Dedikacija Hermanui Hessei”).
Halina Radvilaitė savaitraštyje vertina pianistės Guodos Gedvilaitės rečitalį spalio 21 d. įvykusį Lietuvos muzikos akademijos Didžiojoje salėje (“Tarnaujanti savo mūzai”). H. Radvilaitės teigimu, “jeigu sąlygiškai padalytumėm atlikėjus į muzikos kankinius, plušančius prie savo instrumentų, ir muzikos mylėtojus, su džiaugsmu tarnaujančius savo mūzai, tai G. Gedvilaitė neabejotinai priklausytų prie pastarųjų. Pats skambinimo procesas, atrodo, teikia jai begalinį malonumą. Iki tobulumo nušlifuotas pianizmas, subtilus skonis, gyvenimo pilnatve trykštantis temperamentas, asmeninis žavesys ir elegancija suteikia jos atlikimui nepakartojamo patrauklumo”.
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje recenzuoja OKT teatro premjerą - V. Šekspyro “Romeo ir Džuljetą”, režisuotą Oskaro Koršunovo (“Įstabioji ir graudžioji Oskaro Koršunovo “Romeo ir Džuljetos” premjera”). Teatro kritikė teigia, kad šiame spektaklyje “šekspyriškąją parodiją ir teatrališkumą režisierius jungia su postmoderniąja parodija, tuo ironiškuoju jos žvilgsniu, kuris reiškinį dvigubai užkoduoja: picų ir tešlos falų varžybomis parodijuojama Montekių ir Kapulečių šeimų nesantaika ir neapykanta virsta ir pačios tokias varžybas pagimdžiusios tradicijos parodija, o perkelta į kitą kontekstą ši tradicija ne tik nuvainikuojama, bet ir karnavalizuojama. Štai iš kur tie juoko pliūpsniai, matant atpažįstamus itališkus tipus, besimaskuojančius jau ne šekspyriškomis, o naujojo amžiaus kaukėmis, už kurių slypi tuštybė, egoizmas ir pasipūtimas. Jie skatina ne tik varžytis, bet ir kautis, ir tik mirties prisilietimas pajėgus kaukes nuplėšti. Bet net ir tada, kai, regis, tragedija jau ima rodyti savo pirmuosius ženklus, teatrinis karnavalas tęsiasi - mirusieji paženklinami savo pačių tradicijos miltais. Ne meilė yra Merkucijaus, Tebaldo, Pario, Romeo ir Džuljetos mirties priežastis, o miltai, tarsi tie pražūtingi Lorenco milteliai, kurie gali ir išgelbėti, ir pražudyti”.
Savaitraštyje publikuojamas Alės Strik straipsnis apie Jaunimo teatro ir Nacionalinio dramos teatro premjeras - “Liučė čiuožia” bei “Madam Bovari” (“Čiuožia čiuožikai”).Alė Strik ginčijasi su tais, kurie “tvirtina, jog Lauros Sintijos Černiauskaitės “Liučė čiuožia”, Algirdo Latėno režisuota Jaunimo teatro scenoje, dešimt metų lauktas ir pagaliau sulauktas tekstui adekvatus pastatymas”, o samprotaudama apie Gustave'o Flaubert'o “Madam Bovari” pažymi, kad šis spektaklis - geriausias teatro stagnacijos įrodymas ir jį žiūrėti įmanoma tik iš šalies ir praradus laiko nuovoką. “Nusiimkite laikrodžius, čia užėjusieji”, - teigia straipsnio autorė.
Elena Černiauskaitė savaitraštyje apžvelgia spalio 15 d. Rygoje, Latvijos dailės akademijoje (LDA), atidarytą tarptautinę eksperimentinės tekstilės parodą “Juoda ir balta”, kurioje dalyvavo daugiau nei dvidešimt tekstilininkių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos, o mūsų kraštui atstovavo Severijos Inčirauskaitės “Apie futbolą minkštai” ir Jūratės Aleksandravičienės “Pojūčiai”.
Jurgita Skiotytė savaitraštyje informuoja apie spalio 21 d. Vilniaus Rotušėje paminėtą M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių orkestro meno vadovo ir dirigento Prano Stepanovo kūrybinės veiklos 30-metį, o Lietuvos muzikų rėmimo fondas informuoja, kad lapkričio 3 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje “Alma mater musicalis” programoje dar kartą bus paminėtas Muzikos akademijos 70-ties metų jubiliejus.
Kristina Stančienė savaitraštyje apžvelgdama Šarūno Leonavičiaus grafikos parodą, eksponuojamą “Lietuvos aido” galerijoje (“Kūryba ir biografija”) pabrėžia, kad mąstant apie dailininko kūrybos inspiracijas, ši paroda “atrodo gana retrospektyvi, besišliejanti prie įvairių istorinių dailės stilių. Skirtingų siužetų jungimas viename kūrinyje, slogus sapniškumas - siurrealistinės dailės žaidimo taisyklės. Tvirtai suręsta, monumentali ir neretai simetriška kompozicija - antikos, renesanso reminiscensijos. O ekstatiškos, kartais karštligiškos figūros, baugokos scenos, vykstančios niaurioje tamsoje ar prieblandoje - tarsi viduramžių jausenos, galvosenos citata. Žinoma, istorinių stilių motyvai neneigia šios grafikos šiuolaikiškumo”.
“Šiaurės Atėnai” Visų Šventųjų dieną nusprendė atsipūsti. Lapkričio 1-osios numerio nebus.
