Jau pradeda gerokai nusibosti nesiliaujantys politologų, pseudo politologų ir daugelio kitų įvairių išminčių komentarai ir teiginiai, esą Lietuvoje balsuoja „pilka masė“ žmonių, kurie nežino ką pasirenka ir kaip tai reikia daryti.
Tradiciškai naujai susikūrusios ir bent šiokio tokio populiarumo sulaukusios partijos įvairiuose straipsniuose tampa „populistinėmis“. Be to, bandoma visokiais būdais įrodyti, kad už jas balsuosiantys rinkėjai yra nesuvokiančios savo sprendimų politinės reklamos aukos.
Tačiau iki šiol politologai nesugebėjo argumentuotai paaiškinti, kuo skiriasi „populistinės“ ir „tradicinės partijos“, net priešingai moksliniuose darbuose jie nurodė, kad „akivaizdžiausias šias dvi partijų grupes („tradicinės“ ir „populistinės“) skiriantis kriterijus yra seno ir naujo, arba pažįstamo ir nepažįstamo, priešprieša. Vienoje pusėje grupuojasi valdžioje jau pabuvojusios ir su valdžia susitapatinusios, kitoje – iškilusios naujos ir visam dabartiniam „elitui“ oponuojančios partijos“ (A. Ramonaitė „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“, 2007).
Ir tikrai visos partijos turi programas, dalyvauja rinkimuose ir tikisi formuoti vyriausybę. Tai kodėl dažnai įvairių komentatorių straipsniuose praslysta mintys, kad tauta suklydo per rinkimus balsuodama už vieną ar kitą politiką, partiją, kodėl rinkėjų sprendimas yra taip šiurkščiai niekinamas?
Dažnai pristigus argumentų teigiama, kad naujos partijos iškyla tik dėl gerai suplanuotų viešųjų ryšių kampanijų ir tam išleidžiamų pinigų. Bet man šie argumentai panašesni į mėginimą save paguosti ir pasiteisinti. Taip, viešieji ryšiai pasitelkiami pristatant partijas, bet negaliu sutikti, kad tai tik naujųjų partijų veiklos metodas. Senosios arba „tradicinės“ partijos viešuosius ryšius pasitelkia taip pat dažnai, tačiau net patyrę specialistai kartais nesugeba įrodyti šių partijų naudos rinkėjams.
„Politologinis populizmas“, kai partijos ir kandidatai be logikos ir aiškių kriterijų sudedami į kai kam patogias lentynėles, atrodo absurdiškas, bet jis tapo akivaizdžia šių dienų politikos realybe.
Ir vėl skaitydamas straipsnį, kuriame abejojama rinkėjų sugebėjimu rinkti Seimą, susimąsčiau. Ar gali
vienas autorius nuspręsti už keletą milijonų rinkėjų ir pasiūlyti teisingą partiją ar politines pažiūras? Ir man net nesvarbu, kad kritikai pasakys, jog tokių autorių dauguma – balsavimai rodo, kad jų balsai yra mažumos pusėje.
Neabejoju, kad rinkėjų sprendimas, nepaisant ar patrauklus jis politogams ir kitiems komentatoriams, ar ne, turi būti gerbiamas, o demokratiniai rinkimai todėl ir žavūs, kad niekas, išskyrus rinkėjus, negali priimti galutinio sprendimo.
Vytautas Gapšys
